25 kalbos ir kalbėjimo terminų, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas tėvelis

Nesvarbu, ar kalbamės su mokytojais, slaugytojais ar logopedais, bet kuriam iš tėvų tenka įsisavinti ir suprasti daugybę naujos informacijos. Todėl nusprendėme, kad būtų naudinga paaiškinti keletą dažniausiai vartojamų kalbos ir kalbėjimo terminų, kad geriau suprastumėte, ką visa tai reiškia!

Vaikams skirta kalbėjimo mokymosi programėlė

Speech Blubs yra logopedinė programėlė, kurioje gausu daugiau nei 1 500 veiklų, veido filtrų, balsu valdomų užduočių bei edukacinių vaizdo įrašų. Išbandykite nemokamą bandomąją versiją jau šiandien ir stebėkite, kaip jūsų mažylis mokosi!

Žemiau pateikiame svarbiausius terminus, kurie padės geriau suprasti savo logopedą ar vaikų gydytoją, tad pradėkime!

Kalbėjimas

Kai specialistai kalba apie „kalbėjimą“ (tarsenos lygmenį), jie turi omenyje garsus, kuriuos skleidžiame tardami žodžius.

Pavyzdžiui: žodį „katė“ sudaro keturi garsai – „k“, „a“, „t“ ir „ė“: du priebalsiai ir du balsiai.

Kai kuriems vaikams sunku išgirsti, išmokti ir ištarti šiuos garsus kalbant, todėl jų kalbėjimas tampa neaiškus. Kalbėjimo klaidą darantis vaikas vietoj „katė“ gali sakyti „tatė“ arba vietoj „šuo“ – „suo“.

Visi vaikai tam tikru savo raidos etapu daro kalbėjimo klaidų. Kalbos garsų mokymasis yra laipsniškas procesas, paprastai prasidedantis maždaug nuo 6 mėnesių čiauškėjimu ir trunkantis maždaug iki 6 metų.

Daugelis mūsų girdimų klaidų gali būti visiškai įprastos ar normalios tokio amžiaus vaikui.

Pavyzdžiui: būtų normalu, jei 1 metų vaikui sunku ištarti žodį „kamuolys“, 2 metų vaikui – „ratas“, o 4 metų vaikui – sudėtingesnį žodį, pavyzdžiui, „traukinys“.

Kai kuriems vaikams reikia daugiau laiko bei pagalbos kalbos garsams lavinti, todėl gali prireikti papildomos paramos. Galite pradėti atlikdami „Speech Blubs“ vertinimą – jis padės suprasti dabartinį vaiko garsų tarimo lygį ir parodys, ar vertėtų kreiptis į logopedą. Programėlėje taip pat rasite puikių veiklų, skirtų mokytis ir lavinti pirmuosius garsus linksmai bei interaktyviai.

Kalba

„Kalba“ reiškia žodžius, kuriuos girdime ir sakome. Tai apima visą mūsų žodyną, įskaitant tokias kalbos dalis kaip daiktavardžiai, veiksmažodžiai ir būdvardžiai.

Kalba skirstoma į dvi dalis: kalbos supratimą (receptyviąją kalbą) ir kalbos vartojimą (ekspresyviąją kalbą).

Amžius, kada vaikai išvysto receptyviąją ir ekspresyviąją kalbą, skiriasi, o normos ribos yra gana plačios. Vaikai gali patirti sunkumų vienoje arba abiejose šiose srityse, tačiau jei nerimaujate, galite atlikti „Speech Blubs“ vertinimą ir pasikonsultuoti su savo šeimos gydytoju ar logopedu.

„Speech Blubs“ programėlėje gausu kalbos resursų, kuriuos galite išbandyti ir naudoti palaikydami vaiko raidą šioje srityje.

Kalbos supratimas

Mūsų vaikai turi ne tik girdėti mūsų sakomus žodžius, bet ir suprasti jų prasmę, suvokti žodyną, girdėti, kaip žodžiai jungiasi tarpusavyje, bei suprasti, ką kalbantysis bando pasakyti.

Artėjant pirmajam gimtadieniui tikimės, kad vaikas gebės įvykdyti paprastą vieno žodžio nurodymą, sulaukęs dvejų metų – dviejų dalių nurodymą, o sulaukęs trejų – trijų žingsnių nurodymą. Sulaukus 4 metų tikimasi, kad vaikas supras pasakojimus ir sudėtingesnę kalbą, pavyzdžiui, būdvardžius bei sąvokas.

Vaikui, kuriam sunku suprasti kalbą, gali kilti sunkumų vykdant nurodymus, gali atrodyti, kad jis jūsų nesiklauso, arba jis gali klysti atlikdamas jūsų prašymus.

Kalbos vartojimas

Kai vaikas supranta žodį, jis išmoksta jį vartoti ir pats – kalbėdamas ko nors paprašo, atsisako arba pakomentuoja.

Sulaukęs vienerių metų vaikas dažniausiai vartoja keletą žodžių, sulaukęs dvejų – apie 50 žodžių, o sulaukęs trejų metų dažnai jau pradeda jungti žodžius į trumpus sakinius. Tikimasi, kad sulaukęs ketverių metų vaikas dažniausiai kalbės sakiniais, o jo kalbą supras ir nepažįstami žmonės.

Vaikui, kuriam sunku vartoti kalbą, gali būti sunku rasti norimus žodžius, jo žodynas pagal amžių gali būti ribotas arba jis gali dėlioti žodžius netinkama tvarka.

Socialiniai įgūdžiai

Socialiniai įgūdžiai – tai kur kas daugiau nei vien pasakyti „labas“, „viso gero“ ir „ačiū“. Eilės laikymasis, emocijų atpažinimas bei įvardijimas, tiesioginė ir perkeltinė kalbos prasmė, socialinė kalba, derybos, balso stiprumas, tempas ir veido bei kūno kalbos supratimas – tai tik dalis daugelio elementų, sudarančių socialinius įgūdžius.

Vaikai šiuos įgūdžius ugdo laikui bėgant, dažniausiai remdamiesi savo patirtimi. Vieniems šie įgūdžiai formuojasi natūraliau nei kitiems. Kūdikis per pirmuosius 12 mėnesių dažniausiai išmoksta palaikyti akių kontaktą, šypsotis, reaguoja į savo vardą ir atpažįsta pažįstamus žmones. Iki dvejų metų jie pradeda tyrinėti savo emocijas ir supranta esantys atskiros asmenybės. Sulaukę trejų pradeda jausti ir suprasti kitų žmonių emocijas bei geba palaukti savo eilės. Sulaukę ketverių metų jie pradeda vis geriau suprasti ir kontroliuoti savo emocijas.

Socialiniai įgūdžiai yra sudėtinga vaiko raidos sritis, o vaikų (kaip ir suaugusiųjų) emociniai bei socialiniai poreikiai ir polinkiai labai skiriasi. Daugelis vaikų susiduria su sunkumais ugdydami tokius socialinius įgūdžius kaip emocijų valdymas, eilės laukimas ar dalijimasis. Visgi verta stebėti vaiką ir pasikonsultuoti su specialistu ar logopedu, jei jaučiate nerimą.

Kiti dažnai vartojami terminai

Modeliavimas – taisyklingos kalbos vartojimas su vaiku, kad jis galėtų klausytis, įsiminti ir galiausiai pakartoti.

Disfagija – terminas, apibūdinantis rijimo ar valgymo ir gėrimo sutrikimus.

Generalizacija – procesas, kai terapinės veiklos metu išmoktas įgūdis pritaikomas kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, vaikas programėlėje „Speech Blubs“ gali išmokti žodį „katė“. Generalizacija bus tada, kai vaikas pamatęs tikrą katę realiame gyvenime ją taip ir pavadins.

Intonacija – balso tono kilimas ir leidimasis kalbant (kalbėjimas aukštesniu ar žemesniu tonu).

Semantika – kalbos reikšmė ir prasmė.

Girdimoji atmintis – smegenų gebėjimas atsiminti tai, ką jos išgirdo. Tai gali būti žodžiai, garsai, skaičiai ir kt.

Foneminis suvokimas – gebėjimas klausytis, atpažinti ir išskaidyti garsus tariamame žodyje, pavyzdžiui, žodį „telefonas“ išskaidyti į t-e-l-e-f-o-n-a-s.

Artikuliacija – kalbos padargų (lūpų, liežuvio, žandikaulio ir gomurio) judesiai, reikalingi kalbos garsams ištarti.

Gomurys – minkštasis ir kietasis gomurys, sudarantis burnos ertmės viršutinę dalį (lubas).

Gramatika – kalbos taisyklės, nurodančios, kaip žodžiai jungiami į sakinius.

Sklandumo sutrikimas – sklandžios kalbos trūkumas, pasireiškiantis garsų, žodžių kartojimu, pailginimu ar pauzėmis (blokais), dar žinomas kaip mikčiojimas.

Skystis vidurinėje ausyje (eksudacinis otitas) – klausos susilpnėjimas dėl skysčio kaupimosi už būgnelio.

Makaton – gestų ir simbolių sistema, pagrįsta natūraliais gestais ir britų gestų kalba.

Verbalinis samprotavimas – problemų sprendimas pasitelkiant kalbą.

Balsas – logopedijoje tai apima žmogaus balso kokybę, aukštumą, prikimimą ir stiprumą.

Tiesioginė terapija – kai logopedas dirba tiesiogiai su vaiku atlikdamas specialias terapines užduotis, nukreiptas į konkrečią sritį. Vaikas supranta, kad vyksta užsiėmimas.

Netiesioginė terapija – kai svarbus suaugęs asmuo (tėvai, mokytojas, padėjėjas ir kt.) dirba su vaiku, dažniausiai atpalaiduojančių ir spontaniškų žaidimų bei pokalbių metu, lavindamas bendrą bendravimo raidą, vaikui tiesiogiai nesuvokiant, kad tai yra terapija.

Formalus vertinimas – standartizuotas vertinimas, leidžiantis logopedui atlikti oficialų testą ir palyginti (dažniausiai skaitinius) rezultatus su to paties amžiaus vaikų kontrolinės grupės duomenimis.

Neformalus vertinimas – logopedo, mokytojo, tėvų ar padėjėjo atliekamas vertinimas stebint, komentuojant ir tikrinant įgūdžius per įvairias veiklas, žaidimus ar nestandartizuotus testus.

Žodynas – žmogaus žinomų ir vartojamų žodžių visuma.