Epilepsija ir kalbos raida

Vienas iš sutrikimų, kuris buvo itin išsamiai tyrinėjamas, yra epilepsija. Tyrimais nustatyta, kad epilepsija iš tiesų daro įtaką kalbai ir komunikacijai, tačiau šio poveikio mastas skiriasi priklausomai nuo epilepsijos tipo, sunkumo ir priežasties. 

Kaip epilepsija veikia kalbą?

Kai epilepsija pasireiškia ankstyvoje vaikystėje, įprasta smegenų raida sutrinka ir tampa neįprasta. Šiems vaikams bus sunkiau mokytis bei įsisavinti kalbą ir šneką taip, kaip tai daro įprastai besivystantys vaikai. 

Tai dažniau nutinka esant židininei epilepsijai kairiajame smegenų pusrutulyje. Kairysis pusrutulis yra atsakingas už kalbos raidą. Jei šiose srityse kyla kokių nors problemų, dažniausiai stebimas ekspresyviosios (sakytinės kalbos) ir receptyviosios kalbos (to, ką vaikas geba suprasti klausydamas ar skaitydamas) deficitas. Daugeliu šių atvejų kalba vartojama rečiau, o vaikas gali atrodyti „tylesnis“, nei įprasta jo amžiui. Šis sutrikimas vėliau gali paveikti skaitymą ir rašymą, nes vaikui sunku garsinti žodžius ar skaityti spausdintą tekstą. 

https://www.youtube.com/watch?v=MBfJozL7qHM

Kas yra epilepsija?

Daugelis generalizuotos epilepsijos formų sukelia nespecifinį poveikį įvairioms funkcijoms, įskaitant susijusias su kalba. Tačiau kitos epilepsijos formos sukelia aiškius kalbos sutrikimų modelius. Viena iš galimų problemų vadinama afazija. Afazija yra įgytas kalbos ar simbolinio apdorojimo sutrikimas. Tai reiškia, kad asmuo, kuriam diagnozuota afazija, praranda gebėjimą suprasti arba išreikšti kalbą. Yra daug specifinių afazijos rūšių, skirstomų pagal tai, kokia funkcija prarandama. Laikoma, kad žmogus prieš susirgdamas afazija turėjo normalią kalbos funkciją. Nors afazija dažniausiai pasireiškia suaugusiesiems po insulto, ji stebima ir priepuolių patiriantiems vaikams. 

Kai kurie žmonės, sergantys židininėmis epilepsijos formomis, teigia patiriantys sunkumų suprasdami kalbą, tačiau šie simptomai beveik visada klaidingai interpretuojami. Pavyzdžiui, vaikai, apie kuriuos sakoma, kad jie nesupranta, gali būti klaidingai priskirti turintiems dėmesio trūkumą, manant, jog jie tiesiog nesiklauso ir todėl nesupranta. 

Susilpnėjęs dėmesys ar atminties pablogėjimas taip pat yra dar viena problema, galinti kilti diagnozavus epilepsiją. Todėl suprantama, kodėl vaikams, patiriantiems lengvus priepuolius, dažnai nustatoma klaidinga diagnozė! Šie požymiai gali tikti daugeliui skirtingų diagnozių, todėl labai svarbu aptarti su gydytoju bet kokius pastebėtus sunkumus. 

Lengvų priepuolių požymiai

Mes žinome aiškius vidutinio sunkumo ar sunkaus priepuolio požymius, nes juos paprastai lydi traukuliai. Tačiau pasitaiko ir lengvų priepuolių, kurie neturi akivaizdžių simptomų. Jie gali apimti:

1. Laikiną sumišimą
2. Žvilgsnio sustingimą (užsižiūrėjimą)
3. Nekontroliuojamus rankų ir kojų trūkčiojimus
4. Sąmonės ar suvokimo praradimą
5. Kognityvinius ar emocinius simptomus, tokius kaip baimė, nerimas ar déjà vu jausmas

Gydytojas gali klasifikuoti epilepsiją kaip židininę arba generalizuotą, atsižvelgdamas į simptomus ir jų sunkumą. Židininiai priepuoliai kyla dėl neįprasto elektrinio aktyvumo vienoje smegenų srityje. Židininiai priepuoliai gali pasireikšti su sąmonės praradimu arba be jo:

• Židininiai priepuoliai su sutrikusia sąmone. Šių priepuolių metu pakinta arba prarandama sąmonė bei aplinkos suvokimas. Galite įsistebeilyti į vieną tašką ir įprastai nereaguoti į aplinką arba atlikti pasikartojančius judesius, tokius kaip rankų trynimas, kramtymas, rijimas ar vaikščiojimas ratais.
• Židininiai priepuoliai be sąmonės praradimo. Šie priepuoliai gali pakeisti emocijas arba tai, kaip matomi, užuodžiami, juntami, ragaujami daiktai ar kaip skamba garsai, tačiau sąmonė neprarandama. Šie priepuoliai taip pat gali sukelti nevalingą kūno dalies, pavyzdžiui, rankos ar kojos, trūkčiojimą ir spontaniškus jutiminius simptomus: dilgčiojimą, galvos svaigimą bei šviesos blyksnius akyse.

Židininių priepuolių simptomai gali būti supainioti su kitais neurologiniais sutrikimais, tokiais kaip migrena, narkolepsija ar psichikos ligos.

Generalizuoti priepuoliai yra priepuoliai, kurie apima visas smegenų sritis. Skirtingi generalizuotų priepuolių tipai:

• Absansai. Absansai, anksčiau vadinti „petit mal“ (mažaisiais priepuoliais), dažnai pasireiškia vaikams ir pasižymi žvilgsnio sustingimu arba vos pastebimais kūno judesiais, tokiais kaip mirkčiojimas ar čepsėjimas lūpomis. Šie priepuoliai gali pasireikšti serijomis (keli priepuoliai per trumpą laiką) ir sukelti trumpalaikį sąmoningumo praradimą.
• Toniniai priepuoliai. Toniniai priepuoliai sukelia raumenų sustingimą. Šie priepuoliai dažniausiai paveikia nugaros, rankų ir kojų raumenis, todėl galite nukristi ant žemės.
• Atoniniai priepuoliai. Atoniniai priepuoliai, dar vadinami staigaus parkritimo priepuoliais, sukelia raumenų kontrolės praradimą, dėl kurio galite staiga suglebti ar pargriūti.
• Kloniniai priepuoliai. Kloniniai priepuoliai siejami su pasikartojančiais arba ritmiškais raumenų trūkčiojimais. Šie priepuoliai dažniausiai paveikia kaklą, veidą ir rankas.
• Miokloniniai priepuoliai. Miokloniniai priepuoliai paprastai pasireiškia staigiais, trumpais rankų ir kojų trūktelėjimais.
• Toniniai-kloniniai priepuoliai. Toniniai-kloniniai priepuoliai, anksčiau vadinti „grand mal“ (didžiaisiais priepuoliais), yra pati dramatiškiausia epilepsijos priepuolių forma. Jie gali sukelti staigų sąmonės praradimą, kūno sustingimą bei drebulį, o kartais – šlapimo nelaikymą ar liežuvio prikandimą.

Svarbu: jei jūsų vaikas patiria bet kurį iš aukščiau išvardytų simptomų, jį turėtų įvertinti vaikų neurologas, kad nustatytų, ar tai priepuoliai. Nustačius diagnozę, priepuolius galima sėkmingai gydyti vaistais arba mitybos korekcijomis.