Išsiskyrimo nerimas – ką daryti?!

Ak, taip... išsiskyrimo nerimas. Nors tai visiškai normalu ir per tai pereina kiekvienas vaikas (bei tėvai), susitvarkyti su tuo tikrai nėra lengva. 

Remiantis Nanit.com, „išsiskyrimo nerimas“ reiškia raidos etapą, kuris daugumai kūdikių prasideda tarp 6 ir 7 mėnesių, kai jie įgyja objekto pastovumo suvokimą. Štai kodėl jūsų vaikas gali pradėti isteriškai verkti, kai guldote jį miegoti, išeinate ryte į darbą ar paliekate darželyje. 

Žinau, ką galvojate. Kas yra objekto pastovumas? Tai skambus terminas, reiškiantis, kad kūdikis supranta, jog daiktai ir žmonės (pavyzdžiui, jūs) egzistuoja net ir tada, kai jų nėra kambaryje ar šalia. Išsiskyrimo nerimo simptomai atsiranda būtent dėl šio svarbaus naujo raidos žingsnio.

Kaip tėvai, jūs pagalvojate: „Na, bent jau jie manęs ilgisi“, tačiau vėliau pradedate svarstyti, ar apskritai galėsite nuo jų atsitraukti per ateinančius 18 metų. Būkite ramūs, tai TIK etapas ir jie jį išaugs! 

Geroji žinia? Vos tik pasijutę saugūs, jie nusiramins ir verksmas liausis. Gali prireikti kelių bandymų, bet situacija tikrai pagerės. 

Jei planuojate leisti vaiką į darželį, štai keletas patarimų ir gudrybių, padėsiančių užtikrinti, kad išsiskyrimo nerimas neapimtų jūsų vaiko visa jėga.

1. Mokykitės išsiskirti

Iš pradžių palikite vaiką su prižiūrinčiu asmeniu tik trumpam ir nenutolkite toli. Vaikui priprantant prie atsiskyrimo, galite palaipsniui išeiti ilgesniam laikui ir nuvykti toliau.

2. Planuokite išsiskyrimus po miego ar maitinimo

Kūdikiai yra jautresni išsiskyrimo nerimui, kai yra pavargę ar alkani. Vaikams padeda, jei susikuriate rutiną ir jos laikotės. Vaikai klesti nuspėjamoje aplinkoje, o tai padės jiems nesijausti apleistiems miego metu. 

3. Sukurkite greitą atsisveikinimo ritualą

Ritualai ramina ir gali būti labai paprasti – pavyzdžiui, specialus pamojavimas pro langą ar atsisveikinimo bučinys. Visgi pasistenkite, kad tai truktų trumpai, kad galėtumėte:

4. Išeiti nesukeldami dramos

Pasakykite vaikui, kad išeinate ir sugrįšite, o tada tiesiog eikite – nedelskite ir nesureikšminkite to labiau nei reikia. Aš apkabinu ir pabučiuoju savo dukrą bei sūnų, pamojuoju atsisveikindama ir išeinu pro duris. Nei vienam vaikui nekilo sunkumų. Pastebiu, kad jei delsiu ar darau iš to didelį įvykį, jų reakcija būna gerokai neigiamesnė. 

5. Laikykitės duotų pažadų

Kad vaikas įgytų pasitikėjimo, jog gali ištverti išsiskyrimą, svarbu grįžti pažadėtu laiku. Jie turi žinoti, kad jumis galima pasikliauti ir pasitikėti!

6. Kiek įmanoma, išlaikykite pažįstamą aplinką, o naują padarykite pažįstama

Paprašykite, kad auklė atvyktų į jūsų namus. Kai vaikas yra toliau nuo namų, paskatinkite jį pasiimti pažįstamą daiktą. Mes leidžiame savo dukrai pasiimti pliušinį žaislą pas anytą pietų miegui, o į darželį ji gali pasiimti savo antklodėlę. 

7. Užtikrinkite pastovų prižiūrintį asmenį

Jei samdote auklę, pasistenkite, kad ji dirbtų ilgą laiką, taip išvengsite nepastovumo vaiko gyvenime. Mes nusivedėme dukrą į darželį likus maždaug dviem savaitėms iki lankymo pradžios. Auklėtojos pasiūlė išeiti iš kambario ir leisti jai pažaisti su kitais vaikais. Jai sekėsi puikiai. Tiesą sakant, ji net nenorėjo išeiti :( 

8. Ribokite gąsdinančias laidas ar filmukus

Jūsų vaikas bus mažiau linkęs bijoti, jei žiūrimos laidos nebus baisios. Mano dukra mėgsta baisius filmus, tačiau vis tiek stengiamės juos riboti, kad išvengtume sunkumų prieš miegą ar susiduriant su kuo nors nauju. 

9. Pasistenkite nepasiduoti

Nuraminkite vaiką, kad viskas bus gerai – nuoseklių ribų nustatymas padės jam prisitaikyti prie išsiskyrimo. Tai lengviau pasakyti nei padaryti, ypač kai nerimas užklumpa prieš miegą. Kartais tiesiog tenka nueiti. Kol vaikas yra pavalgęs, sausas ir saugus, nieko baisaus leisti jam trumpai paverkti. 

Remiantis Nanit.com, išsiskyrimo nerimas turi kelis skirtingus etapus. Paprastai jis trunka dvi–tris savaites ir gali pasikartoti kūdikystėje, ankstyvojoje vaikystėje bei vėlesniais metais. Kūdikiams iki dvejų metų jis dažniausiai pasireiškia šiais amžiaus tarpsniais: 

• 6–7 mėnesiai: maždaug šiuo metu, o kartais ir anksčiau, daugelis kūdikių pradeda suvokti objekto pastovumą. 
• 9–10 mėnesių: tai laikas, kai kūdikis pradeda kur kas geriau suprasti savo dienos ritmą. „Išsiskyrimo nerimas gali paūmėti šiuo laikotarpiu, nes kūdikiai pradeda geriau suprasti skirtingas socialines situacijas.“ Jie supranta: „Aha, ryte mane palieka darželyje, ir mamos nebus labai ilgai.“ (nanit.com)
• 13–14 mėnesių: šiame etape kūdikiui gali būti sunku išreikšti savo jausmus, todėl išsiskyrimo nerimas gali atsinaujinti. Tuo metu jų kalbos suvokimas yra puikus – tai reiškia, kad jie supranta, ką sakote, tačiau patys negali išreikšti savo jausmų. Jie nori paklausti: „Kodėl turi eiti į darbą? Kodėl mane palieki?“ Tačiau negali to pasakyti, todėl verkia.“

Būdami tėvais, mes taip pat galime jausti išsiskyrimo nerimą. Jis nebus toks stiprus, kokį patiria kūdikiai, tačiau mes jį išgyvename, kai ilgesnį laiką nebūname su savo vaikais. Tai toks prieštaringas jausmas, tiesa? Mums reikia poilsio, BET kai vaikų nėra šalia, pradedame galvoti: „Ką man dabar veikti?“ arba „Aš jų ilgiuosi“.

Tėvų nerimas? 

Žinau, kad man buvo labai sunku pirmus kelis kartus palikti abu savo vaikus po jų gimimo. Išsiskirti su vaikais nėra lengva. Galvoje sukosi mintis, kad niekas negalės jais pasirūpinti taip gerai, kaip aš ar mano vyras. Štai kas man padėjo:

1. Užrašykite dienotvarkę prižiūrinčiam asmeniui. Būkite tokie konkretūs, kiek reikia. Būtinai nurodykite svarbią informaciją ir visus medicininius duomenis, kurių gali prireikti, kol jūsų nebus;
2. Paprašykite atsiųsti nuotraukų ir žinučių. Man būdavo ramiau, jei galėdavau pamatyti vaikus ir žinoti, kad jiems viskas gerai, nors mūsų ir nėra šalia; 
3. Išeikite tik kelioms valandoms vienu metu. Kai pirmą kartą palikome vaikus, išvykome vos trims valandoms. Tai suteikė pakankamai laisvės, bet kartu leido jaustis ramiai, nes žinojau, kad netrukus juos pamatysiu. Laikui bėgant jautėmės vis drąsiau palikdami juos ilgesniam laikui!;
4. Būkite kuo geriau pasiruošę. Palikdavau gerokai daugiau maisto ir pieno, nei iš tiesų reikėjo. Visada paruošdavau papildomų drabužėlių nenumatytiems „sauskelnių reikalams“. Žinojimas, kad auklė turi viską, ko reikia, numalšindavo mano nerimą. 

Atminkite, kad ir kas tai bebūtų, tai tik etapas. Mes ir mūsų vaikai galiausiai visa tai išaugsime. Pasistenkite išlikti ramūs ir nebijokite paprašyti pagalbos, jei jos prireiktų!