Kaip pažaboti vaikų keiksmus ir netinkamą kalbą

Niekada nepamiršiu tos dienos, kai pirmą kartą išgirdome savo dukrą keikiantis. Su svaine ir anyta važiavome namo iš Bronkso zoologijos sodo. Mūsų dukrai Norai buvo vos kiek daugiau nei dveji metukai ir didžiąją kelionės dalį ji ramiai tylėjo. Iš zoologijos sodo išvažiavome tiesiai į piko valandos spūstis, ir mano vyrui teko staigiai kirsti per stabdžius. Iš galinės sėdynės išgirdome plonytį balselį: „O, šūdas.“ Susipynė mūsų žvilgsniai ir atsimenu, kaip paklausiau: „Ar ji tikrai ką tik tai pasakė?“ Stengėmės nekreipti dėmesio, kad neparodytume jokios reakcijos, tačiau kiek vėliau vyrui vėl teko staigiai stabdyti, ir ji pasakė lygiai tą patį. Tuomet iškart ją subarėme už tokio žodžio vartojimą ir paaiškinome, kodėl negalima taip sakyti.

Mes su vyru labai atidžiai renkamės žodžius vaikų akivaizdoje, ypač nuo tada, kai jie ėmė gebėti atkartoti informaciją. Vis sukome galvas, kur ir kada ji galėjo išgirsti žodį „šūdas“. Vienas mėgstamiausių jos filmų yra „Vaiduoklių medžiotojai“ („Ghostbusters“). Nė nenutuokiame kodėl, bet ji jį TIESIOG DIEVINA. Filmo pabaigoje vienas iš personažų ištaria: „O, šūdas.“ Taip ir supratome, kur ji šį žodį išmoko.

Galiu pasakyti, kad jai prireikė šį žodį pakartoti dar kelis kartus, kol galiausiai suprato, jog jo sakyti nederėtų. Mūsų reakcijos išliko nuoseklios ir ėmėmės kelių veiksmų, kuriuos aprašysiu toliau. Dabar jai jau treji, ir kitiems ji pati drąsiai sako: „Čia negraSupply žodis, nesakyk taip.“

Kodėl vaikai keikiasi?

Puikiai suprantu, koks šokas gali ištikti pirmą kartą išgirdus savo mažylį keikiantis. Kartais jie tai daro tiesiog tyrinėdami kalbą. Vaikai nežino, ką tas žodis reiškia, todėl laukia jūsų reakcijos ir paaiškinimo, kad galėtų pasimokyti.

Kita priežastis, kodėl vaikai keikiasi – jūsų pačių reakcija. Puikiai žinome, kad vaikai kartoja veiksmus, sulaukusius stiprios suaugusiųjų reakcijos. Nupiešia mums piešinį, mes džiaugsmingai sureaguojame – jie piešia vėl. Pasakome ko nors nedaryti – jie bando ribas norėdami pamatyti, kaip toli gali nueiti. Lygiai tas pats galioja ir keiksmams. Tai, kaip sureaguosite jūs, lems tolesnį vaiko elgesį.

Ką daryti vaikui nusikeikus?

Vienas svarbiausių patarimų, kurį galiu duoti – išlikite ramūs. Maži vaikai dažnai keikiasi tiesiog tyrinėdami kalbą. Jie gali išbandyti naują žodį, galbūt norėdami suprasti jo prasmę. Kartais nusikeikiama netyčia, vaikams tik mokantis tarti žodžius. Vaikai taip pat gali bandyti išreikšti tokį jausmą kaip nusivylimas ar pyktis. Arba jie tiesiog taria šį žodį, nes jis skamba juokingai ar sulaukia dėmesio. Keikdamiesi vaikai taip pat gali tiesiog mėgdžioti kitus.

Vienas veiksmingiausių būdų reaguoti į keiksmažodžius – visiškai juos ignoruoti. Dažniausiai keiksmais tiesiog siekiama dėmesio, tad jei neparodysime jokios reakcijos, vaikai supras, kad jokio atsako nesulaukia, ir nustos keiktis.

Paprastai mažiems vaikams ir darželinukams nereikia detalių keiksmažodžių paaiškinimų. Jie dar per maži, kad suprastų daugelio dažniausiai vartojamų keiksmažodžių prasmę. Pakanka tiesiog pasakyti: „Tai negražus žodis.“ Vaikams nuo ketverių metų jau gali praversti ir paprastas paaiškinimas.

Jei manote, kad jūsų vaikas gali bent iš dalies suprasti šio žodžio reikšmę, galite jo paklausti, kaip jis pats tai supranta. Tada bendrais žodžiais paaiškinkite, kodėl jo vartoti nederėtų. Pavyzdžiui, galite pasakyti: „Šiuo žodžiu negražiai vadinamos kakutės, todėl jo sakyti nedera.“

Jei jūsų vaikas ir toliau keikiasi, gali tekti ieškoti ilgalaikių sprendimų. Pasikalbėkite su visais namuose esančiais suaugusiaisiais ir susitarkite dėl priimtinų žodžių bei posakių. Pavyzdžiui, vienose šeimose tokie posakiai kaip „O, Dieve“ yra priimtini, o kiti žodžiai – ne. Mes draudžiame savo dukrai sakyti „šūdelis“, bet kitoms šeimoms tai gali atrodyti nieko tokio.

Sukurkite taisykles! Jei jūsų šeimoje galios taisyklės dėl keiksmų, bus kur kas lengviau atkreipti vaiko dėmesį, kai jis vartoja nepriimtiną žodyną. Pavyzdžiui, galite pasakyti: „Prašau, parink gražesnį žodį“ arba „Mūsų namuose tokie žodžiai nevartojami“. Vaikams kyla mažiau sumaišties, jei taisyklių dėl keiksmažodžių vienodai laikosi ir suaugusieji, ir vaikai. Jei norite, kad vaikai nesikeiktų, jūs ir kiti suaugusieji namuose taip pat privalote to nedaryti.

Štai keletas papildomų patarimų, kaip šeimoje skatinti pagarbią kalbą ir sumažinti keiksmų skaičių:

• Jei patiems sunku susilaikyti nesusikeikus, sugalvokite kitų žodžių ir alternatyvių būdų, kaip suvaldyti sudėtingas situacijas. Pavyzdžiui, užuot keikęsi, galite pasakyti: „Jaučiu didelį nusivylimą“ arba „Labai pykstu“. Tokiu būdu rodysite tinkamą pavyzdį, kaip sveikiau išreikšti jausmus.
• Pagirkite savo vaiką, kai pastebite, kad jis tinkamai susidoroja su pykčiu ar nusivylimu. Pavyzdžiui, jei vaikas papasakoja, kad žaidimų draugas jį erzindamas keikėsi, pagirkite vaiką už tai, kad jis tiesiog pasitraukė iš situacijos ir pats nepradėjo vartoti tokių žodžių.
• Atkreipkite dėmesį į tai, ką jūsų vaikas žiūri, klausosi ir kokius žaidimus žaidžia. Tai reiškia, kad reikia prižiūrėti turinį ir patikrinti televizijos laidų, filmų, kitos medijos bei muzikos amžiaus cenzą. Taip pat verta televizorių, kompiuterius ir kitus įrenginius laikyti toje namų vietoje, kur juos lengvai matote.