Ar jūsų vaikas ieško, ar vengia sensorinių pojūčių?

Sensorinių pojūčių vengiantis vaikas (padidėjusio jautrumo)

Pojūčių vengiantis vaikas, kuriam sunku apdoroti aplinkos dirgiklius, greitai pasijunta perkrautas. Dėl to vaikas tampa pernelyg jautrus savo aplinkai. Garsai, kurie paprastai netrukdytų kitam žmogui, sensorinės integracijos sutrikimą turinčiam vaikui kelia didžiulį diskomfortą. Pojūčių vengiantis vaikas sensorinę informaciją apdoroja daug intensyviau nei kiti.

Pojūčių vengiančiam vaikui taip pat gali pasireikšti kai kurie arba visi šie požymiai:

Sensorinių pojūčių ieškantis vaikas (sumažėjusio jautrumo)

Pojūčių ieškantis vaikas jaučia, kad aplinka jį nepakankamai stimuliuoja. Šis sumažėjęs jautrumas sensoriniams dirgikliams skatina vaiką ieškoti daugiau pojūčių stimuliacijos. Daugelis pojūčių ieškotojų atrodo nerangūs ar triukšmingi, todėl gali kilti klaidingas įspūdis, kad vaikas turi „elgesio problemų“. Nors vaikui iš tiesų gali reikėti daugiau sensorinių stimulų, vadinti tai elgesio problemomis dažnai yra neteisinga. Priešingai – toks elgesys tėra vaiko bandymas gauti reikiamų sensorinių pojūčių.

Pojūčių ieškančiam vaikui taip pat gali pasireikšti kai kurie arba visi šie požymiai:

O kas, jei vaikui pasireiškia abiejų tipų požymiai?

Ne kiekvienas vaikas, turintis sensorinės integracijos sutrikimą, idealiai telpa į pojūčių ieškotojo ar pojūčių vengėjo rėmus. Vaikas gali rodyti tiek vengimo, tiek pojūčių ieškojimo požymius. Nors nėra vienareikšmio paaiškinimo, kodėl vaikui pasireiškia abiejų tipų derinys, tai dažnai priklauso nuo jo sužadinimo lygio ir gebėjimo savarankiškai nusiraminti (savireguliacijos).

Savireguliacija yra gebėjimas valdyti savo emocijas ir elgesį sunkiose situacijose. Vaikas, kuriam sunkiau sekasi nusiraminti, reaguodamas į garsų triukšmą patirs isterijos priepuolius („meltdowns“) arba bandys pabėgti didelėse miniose. Tai kyla dėl sensorinės perkrovos. Kai perkraunama viena ar kelios juslės, vaiką gali ištikti sensorinė perkrova.

Kai vaikas demonstruoja ir pojūčių vengimo, ir jų ieškojimo elgesį, gali būti sunku nustatyti jį išderinančius veiksnius (vadinamuosius trigerius). Norint padėti vaikui susireguliuoti, svarbu suprasti, kokios yra jo reakcijos į sensorinius dirgiklius perkrovos metu ir kokie konkretūs dirgikliai sukelia stresą.

Mano trimetis demonstruoja tiek pojūčių ieškojimo, tiek jų vengimo elgesio derinį. Nors jis bijo stiprių garsų viešajame tualete, jo skausmo slenkstis yra labai aukštas ir jis nuolat į viską atsitrenkia. Negana to, kad jam būdingi abu tipai, pastebėjau, jog jį išderinantys veiksniai nuolat keičiasi. Dėl to tampa dar sunkiau sušvelninti ar išvengti konkrečių dirgiklių.

Pažinkite savo vaiko sensorinius dirgiklius

Vaikams, turintiems sensorinės integracijos sutrikimą, būdingi du sensorinės informacijos apdorojimo būdai: ieškojimas arba vengimas. Vaikas, kuris rėkia ir trankosi į daiktus, gali jaustis nepakankamai stimuliuojamas aplinkos, todėl siekia gauti daugiau sensorinių dirgiklių. Vaikas, kuris užsidengia ausis ir klykia išgirdęs dulkių siurblį, sensorinių dirgiklių vengia.

Nors būtų paprasta priskirti vaiką tik pojūčių ieškotojams arba tik vengėjams, realybėje taip būna retai. Daugeliui vaikų pasireiškia ir ieškojimo, ir vengimo simptomų derinys.

Norint kuo geriau padėti vaikui, turinčiam sensorinės integracijos sutrikimą, svarbu žinoti jo sensorinius dirgiklius. Taip pat tėvams svarbu atpažinti, kokio stiprumo yra vaiko reakcija į kiekvieną dirgiklį. Suprasdami, kaip stipriai vaikas reaguoja į sensorinius dirgiklius, geriausiai žinosite, kaip padėti sumažinti jo patiriamą stresą. Vienas iš dalykų, kuriuos verta apsvarstyti – sukurti sensoriniu atžvilgiu saugią aplinką savo namuose.