Ar turėčiau papirkinėti savo vaikus?: viskas apie vaikų apdovanojimą

Šiame straipsnyje

• Eksperimentas
• Apdovanokite vaikus už tai, ko jie patys nenori daryti
• Apdovanojimai turėtų priklausyti nuo pastangų, o ne nuo rezultato
• Apdovanojimai turi reikšmę
• Vaikas privalo turėti pasirinkimą

Kadangi apie tai daug galvoju, tėvai – ypač auginantys mažesnius vaikus su specialiaisiais poreikiais – manęs dažnai klausia: „Ar tėvai turėtų papirkinėti savo vaikus?“ Atsakymas – tam tikrais atvejais taip. Vaikų apdovanojimas iš tiesų yra nepaprastai svarbi priemonė ugdyti naujus įgūdžius – jei tik taikoma teisingai. Be to, vaikams tai labai patinka! Tad kodėl apdovanojimai įgijo tokią blogą reputaciją?

„Mamytei laukia svarbus 1 valandos skambutis. Jei nepulsi į kambarį, galėsi pažaisti su planšete, tinka?“

Eksperimentas

Viskas prasidėjo 1917 m. Stanfordo universitete atliktu profesoriaus Edwardo Deci eksperimentu su studentais. Jis paprašė 24 studentų išspręsti galvosūkį per 13 minučių.

Pirmąją dieną, jei jie nespėdavo išspręsti, jis užbaigdavo už juos – taip suteikdamas vidinę motyvaciją nenorėti, kad kiti atliktų darbą už juos. Antrąją dieną pusei studentų jis mokėjo po 1 JAV dolerį už kiekvieną išspręstą galvosūkį. Šią dieną paaiškėjo, kad apmokami studentai stengėsi labiau ir išsprendė daugiau užduočių. Trečiąją dieną jis vėl nemokėjo nė vienam iš jų. Šįkart jis pastebėjo, kad tie, kuriems buvo sumokėta antrąją dieną, trečiąją stengėsi daug mažiau.

Taigi jis padarė prielaidą, kad išorinė motyvacija (pinigai) nuslopino vidinę motyvaciją.

Vėliau tyrėjai statistiškai reikšmingo pastangų skirtumo tarp 2-osios ir 3-iosios dienos nenustatė. Be to, mokslininkai išsiaiškino, kad studentams jau ir taip patiko spręsti galvosūkius – jie turėjo vidinę motyvaciją – todėl atlygis buvo nereikalingas. Kam gi apdovanoti vaikus už tai, ką daryti jiems ir taip patinka?

Apdovanokite vaikus už tai, ko jie patys nenori daryti

Štai ir 1-oji taisyklė, kaip teisingai taikyti apdovanojimus: apdovanokite vaikus už tai, ko jie patys natūraliai nenori daryti – pavyzdžiui, atsikratant žalingų įpročių ar formuojant naujus.

Atlikta daugybė tyrimų apie apdovanojimų veiksmingumą atsikratant blogų įpročių – nuo nėščiųjų metimo rūkyti iki naujų įpročių, tokių kaip sportas, ugdymo. Kai vaikas tam tikram elgesiui dar neturi vidinės motyvacijos, apdovanojimai yra labai svarbūs.

Apdovanojimai turėtų priklausyti nuo pastangų, o ne nuo rezultato

2-oji taisyklė: siūlomas atlygis turėtų būti grindžiamas pastangomis, o ne galutiniu rezultatu. Pavyzdžiui, mokinio, kuris nuolat gauna ketvertus, greičiausiai nemotyvuos pažadas apdovanoti už dešimtuką – tai gali atrodyti tiesiog nerealu. Tačiau, jei atlygis bus susietas su papildomomis 30 minučių prie namų darbų, vaikas galės išsiugdyti mokymosi įgūdžius ir pagerinti pažymius. Kai vaikas šį įgūdį įvaldo, nustokite už jį apdovanoti ir pereikite prie kito įgūdžio, kuriam reikia papildomo paskatinimo.

Apdovanojimai turi reikšmę

3-ioji taisyklė – atlygis turi turėti prasmę. Įsivaizduokite, kad vadovas paprašo jūsų šią savaitę padirbėti 30 papildomų valandų, o penktadienį visiems pažada padovanoti po graviruotą rašiklį. Apdovanojimai turi turėti tikrą vertę, kad sukurtų vertę. Jei tai papildomas užmokestis arba atitinkamas kiekis laisvo laiko ateityje, tai yra naudingas atlygis, o rašiklis vargu ar įkvėps stengtis.

Vaikas privalo turėti pasirinkimą

Galiausiai 4-oji taisyklė – ir tikriausiai pati svarbiausia. Šiame procese privalo dalyvauti savarankiškumas. Vaikas turi turėti pasirinkimą. Jis turi turėti teisę rinktis, ties kuo ir kaip dirbs, ar net kokį atlygį gaus.

Taigi, jei jūsų moksleivis gauna prastus pažymius ir norite jį paskatinti labiau stengtis mokykloje, leiskite jam pačiam nuspręsti, kiek laiko ir kiek dienų per savaitę jis mokysis papildomai bei ką gaus pasiekęs savo tikslus. Be savarankiškumo įgūdžių ugdymas per apdovanojimus tampa paprasčiausiu sandoriu – labiau panašiu į kyšius – o tai mūsų vaikams tikrai nepadeda.

Atminkite, idėjų, kaip apdovanoti vaikus, yra visur. Mes ir patys perkame sau dovanas, palepiname save laisvais vakarais ar kitais malonumais už pastangas darant tai, ko mieliau nedarytume. Mes pasitelkiame išorinę motyvaciją, kad išsiugdytume įgūdį ar įprotį – o šį įgūdį lavinant, atsiranda ir vidinė motyvacija tobulėti ar uoliau praktikuotis be jokio išorinio paskatinimo.

Tad drąsiai taikykite apdovanojimų sistemą savo šeimoje. Tiesiog sutelkite dėmesį į gerą elgesį, įgūdžių ugdymą su pasirinkimo laisve ir pakeiskite tai, kaip formuluojate paskatinimus.

„Artimiausią valandą, kol mamytė kalbės telefonu, gali pasirinkti: pažaisti matematikos žaidimą arba paskaityti knygelę. Jei taip padarysi, leisiu tau išsirinkti, ką gaminsime vakarienei.“