Kaip galime pagerinti bendravimą su vaikais?

Jei esate tokie kaip aš, bendravimas su vaikais kartais gali kelti didžiulį nusivylimą. Begaliniai klausimai, nevykdomi nurodymai, tuščias žvilgsnis, kai primename ką nors, ką sakėme anksčiau, jų gebėjimas prisiminti pažadėtą sausainį, bet akimirksniu pamirštas prašymas ką nors atnešti. Pirmus jų gyvenimo metus trokštame, kad jie kuo daugiau kalbėtų, o vėliau tikimės, kad bent akimirką patylės.

Tiesa ta, kad mūsų vaikai anaiptol nėra tobuli pokalbių partneriai, bet lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie save. Toliau pateikiu keletą faktų, tinkančių man (ir, manau, daugeliui suaugusiųjų), kurie padės šiek tiek giliau pažvelgti į situaciją, įgyti šiek tiek daugiau supratimo ir pajusti šiek tiek daugiau empatijos mažiesiems mūsų gyvenimo žmonėms.

4 faktai apie tai, kaip bendraujame – ir ko tai moko vaikus

1. Jei neužsirašau, būtinai pamiršiu.

Mano atmintis siaubinga, todėl visas mano gyvenimas sukasi apie darbų sąrašus, kalendorius ir lipnius lapelius. Taip nutinka dėl to, kad esu per daug užsiėmusi ar išsiblaškiusi, jog išklausyčiau, išklausau ir iškart pamirštu arba išklausau, bet pamirštu vėliau. Šiuo metu žinau, kad mano darbų sąraše yra apie 26 užduotis, bet nepažvelgusi į jį negalėčiau įvardyti nė vienos. Ar jums tai skamba pažįstamai?

Esmė ta, kad mes, suaugusieji, tikėtina, esame išsiugdę strategijų, padedančių klausytis, įsiminti ir vėliau prisiminti. Vieni bando įsiminti naujo žmogaus vardą susiedami jį su kitu pažįstamu, kiti mintyse kelis kartus pakartoja adresą, kad jis geriau įstrigtų, arba skaičiuoja punktus ant pirštų, naudojasi technologijomis ir užrašais.

Tačiau mūsų vaikai dažnai dar neturi šių strategijų. Jie arba jų dar neišmoko, arba jų raida dar nepasiekė tokio lygio, kad galėtų jomis naudotis. Tad kai paprašome jų atnešti tris daiktus iš virtuvės, paklausiame, ką jie veikė mokykloje, ko jiems reikia išvykai ar koks naujosios mokytojo padėjėjos vardas, nenuostabu, kad jiems sunku. Jie dar tik mokosi sutelkti dėmesį, atsiriboti nuo blaškančių dalykų, suprasti vis ilgesnius sakinius ir prisiminti informaciją.

Galime pagerinti bendravimą su vaikais, jei atsižvelgsime į šiuos faktus. Galime jiems padėti mokydami paprastų strategijų: skaičiuoti ant pirštų, garsiai kartoti nurodymus, kad būtų lengviau įsiminti, parodyti, kaip nusipiešti darbų sąrašą paveikslėliais, ir mokyti linksmų rimuočių bei dainelių naujai informacijai įtvirtinti.

2. Darau prielaidą, kad kiti moka skaityti mano mintis.

Mano vyras nuolat turi man priminti, kad nemoka skaityti minčių. Dažnai manau, kad jis žino, kokia buvo mano diena, kad žino apie tą baisų el. laišką, kurį gavau, kad gali atspėti, ko noriu vakarienei, ir kad pokalbyje „supranta, ką turiu omenyje“. Visi patenkame į šiuos spąstus bendraudami su gerai pažįstamais žmonėmis: tikimės, kad jie mus pažįsta pakankamai gerai, jog skaitytų tarp eilučių, suprastų užuominas ir esmę. Na, o mūsų vaikai elgiasi lygiai taip pat.

Mažesnių vaikų smegenys iš tiesų taip veikia. Tai vadinama „proto teorija“ (angl. theory of mind). Iš pradžių vaikams sunku suprasti, kad ne visi tuo pačiu metu galvoja ir jaučia tą patį. Laikui bėgant jie sužino, kad mama gali džiaugtis, kai jiems patiems nuobodu, arba kad tėtis gali jausti jaudulį, kai jie bijo. Jiems augant viskas tampa dar sudėtingiau, nes žmonės gali ką nors sakyti ar daryti jausdami visiškai ką kita – pavyzdžiui, sesuo gali sakyti, kad jai „viskas gerai“, nors iš tiesų liūdi, arba draugas vieną dieną gali verkti iš laimės, o kitą – iš liūdesio.

Mūsų vaikai nuolat atranda ne tik savo pačių jausmus bei mintis, bet ir kitų. Jiems bus sunku susitaikyti su tuo, kad mama automatiškai nežinojo, jog jie vakarienei labai norėjo bulvių košės, kad norėjo raudono, o ne mėlyno puodelio, arba kad tėtis automatiškai nežino, jog jie nerimauja dėl ko nors mokykloje. Turime padėti jiems mokytis, suprasti ir bendrauti.

Yra būdų, kaip pagerinti bendravimą su vaikais! Pabandykite kalbėtis apie jausmus per šeimos laiką, kad jūsų vaikas suprastų, jog žmonės jaučia skirtingus dalykus, pasakokite ir teiraukitės apie vieni kitų dieną, o kebliose situacijose garsiai pasakykite vaikui, kad nežinote, ką jis galvoja ir jaučia savo galvoje, ir kad jis gali jums padėti jam padėti – kalbėdamas, rodydamas ir paaiškindamas. Taip pat galite naudoti kalbos mokymosi programėlę, pavyzdžiui, Speech Blubs, kurioje yra puikių skilčių apie emocijas, padedančių jūsų vaikui suprasti, ką norite, kad jis išreikštų.

3. Galėčiau kalbėti nesustodama.

Dauguma mūsų mėgsta kalbėti. Net jei nenorime stoti prieš didelę auditoriją ir sakyti kalbos, daugumai patinka plepėti su draugais ir šeima, dalintis mintimis, idėjomis, jausmais ir patirtimi. Kai žmonės manęs klausia, kodėl nusprendžiau tapti logopede, aš (sarkastiškai) atsakau, kad tai iš esmės yra kalbėjimo diplomas, tad maniau, jog man visai gerai seksis.

Mūsų vaikams kalbėjimas, kalba ir bendravimas vis dar yra labai naujas ir jaudinantis dalykas! Pirmus kelerius savo gyvenimo metus jie stebėjo, kaip jūs kalbatės su kitais, patys to daryti negalėdami, ir turėjo jausmų, poreikių bei idėjų, kurioms išreikšti tiesiog trūko žodžių. Ir štai jie pagaliau geba kalbėti ir įsitraukti, prajuokinti kitus, pasidalinti savo neįtikėtinomis idėjomis bei parodyti, kad yra protingi, linksmi ir turi savo nuomonę. Jie pagaliau gali užduoti klausimą, kuris jiems nedavė ramybės, ir priimti sprendimus, kuriuos kiti supranta. Nenuostabu, kad pradėję jie tiesiog nebegali sustoti!

Gali būti labai, labai lengva pajusti susierzinimą dėl nesibaigiančio kalbėjimo, bet kai tik galite, stabtelkite ir pasimėgaukite tuo. Kalba yra raktas į jūsų mažojo žmogaus pasaulį, ir jie juo naudojasi visu šimtu procentų. Vertinkite bendravimą su savo vaikais! Galite padėti jiems išmokti socialinių taisyklių apie tai, kada tinka kalbėti, o kada ne, rodydami pavyzdį ir kalbėdamiesi apie kalbėjimąsi pakaitomis bei gebėjimą palaukti. Tačiau būtinai sustokite ir išklausykite, nes taip jie supras, kad jų balsas yra girdimas, kad jie turi ką pasakyti ir kad tai, ką jie sako, yra svarbu.

4. Nuolat visko ieškau „Google“!

Statistika rodo, kad vidutinis žmogus „Google“ paieškoje ką nors tikrina apie 1 200 kartų per mėnesį, o jei esate bent kiek panašūs į mane, lažinuosi, kad šis skaičius dar didesnis! Vien šiandien aš „gūglinau“, kaip nuvykti pas draugę, kiek gramų yra uncijoje, per radiją grojusios dainos pavadinimą, „Sainsbury’s“ parduotuvės darbo laiką ir nuo kokio amžiaus kūdikiui reikėtų pradėti tepti apsauginį kremą nuo saulės. Kasdien užduodu milijonus klausimų... ir mūsų vaikai elgiasi lygiai taip pat.

Bet kuriuo metu bet kuriame šalies prekybos centre, gretimoje eilėje, visada bus vaikas, klausiantis savo tėvų: „Ar galiu šitą gauti? Kodėl? Kas čia? Kas ten buvo, mama? Ką ta teta daro? Ar galiu sausainį?“ Visi esame tai girdėję – tai neatsiejama tėvų bendravimo su vaikais dalis. Savo vaikui jūs esate „Google“! Jūs esate visažinis visos jų informacijos šaltinis. Viskas, ko jie nežino (o tai yra labai daug), ir viskas, ką jie nori sužinoti, greičiausiai bus gauta per jus. Jūs esate jų mokymosi ir kalbos pasaulio vartų sergėtojas. Tai gali nepaprastai išvarginti!

Ir vėlgi – giliai įkvėpkite ir išklausykite. Įsiklausykite į tai, ką jie nori sužinoti. Jie bando perprasti pasaulį, kuriame atsidūrė. Tiek daug to, ką jie mato ir patiria per dieną, jiems atrodo patiriama pirmą kartą. Jie yra tarsi kempinės, sugeriančios žinias, kurių trokšta. Jie nori suprasti ir iš esmės nori būti panašesni į jus, todėl nori žinoti absoliučiai viską, ką žinote jūs, o vienintelis būdas tai padaryti... yra klausti!

Tad šią savaitę, pačiame įtemptos dienos įkarštyje, pilname klausimų, kai atrodo, kad jie nesiklauso, kai reikalauja sausainio, kurį pažadėjote prieš 12 valandų, ir jau milijoninį kartą pasakoja tą pačią istoriją... sustokite, išklausykite ir atsakykite. Tai metas pagerinti bendravimą su vaikais! Jei tai darysite jūs, išmoks ir jie. Tai auksinis mokymosi ir augimo laikas, kai jūs esate visas jų pasaulio centras ir prasmė. Pasinaudokite tuo. Tai netruks amžinai.