Tinklalaidė „Turn Autism Around“: programėlė „Speech Blubs“ autizmui

Šią tinklalaidę sukūrė ir paskelbė Mary Barbera.

https://www.youtube.com/watch?v=deCYNB3o12U

Mary: Klausotės tinklalaidės „Turn Autism Around“ 102-ojo epizodo. Esu laidos vedėja dr. Mary Barbera. Šiandien jums paruošiau visai kitokią temą. Mano pašnekovas – programėlės, skirtos autistiškiems vaikams, bendraįkūrėjas. Jo vardas Mitja Mavsar, jis yra iš Slovėnijos. Mitja augina keturis berniukus, yra vyras ir įmonės „Blub Blub Inc.“ bendraįkūrėjas. Jų produktai „Speech Blubs“ ir Reading Blubs pasirodė 2017 m. ir jau padėjo daugiau nei trims milijonams vaikų, turinčių kalbos vėlavimą, autizmą, taip pat Dauno sindromą. Taigi šiandien kalbėsime apie pačią programėlę. Taip pat aptarsime vaizdo modeliavimą, laiką prie ekrano, bendrą dėmesį, hiperleksiją ir, žinoma, kaip lavinti kalbą naudojant programėlę „Speech Blubs“. Tad pradėkime šį įdomų interviu su Mitja Mavsaru.

Mary: Labai ačiū, kad šiandien prisijungėte prie mūsų, Mitja.

Mitja: Dėkoju už pakvietimą.

Mary: Taip. Jei galite, papasakokite mūsų klausytojams šiek tiek apie save, kad galėtume pradėti laidą. Žinau, kad paprastai pradedu klausimu: „Papasakokite, kaip atsidūrėte autizmo pasaulyje?“, bet jūs nesate tiesiogiai iš šio pasaulio. Tad tiesiog papasakokite trumpai apie save ir kaip įsitraukėte į šį programėlių kūrimo verslą.

Mitja: Žinoma. Štai aš esu Slovėnijoje. Pas mus karantinas. Viskas prasidėjo vaikystėje – turėjau kalbos sunkumų. Manau, kad kai buvau ketverių, niekas iš tiesų nesuprato, ką sakau. Todėl man buvo taikoma logopedija. Jie ištaisė daugumą dalykų. Tikriausiai pastebėsite, ko nepavyko ištaisyti, ar panašiai.

Mary: Nė nenumanyčiau. Man skambate puikiai.

Mitja: Ačiū. Tačiau viena artikuliacijos klaida išliko turbūt iki 16 metų. Taigi logopedija man buvo tikras išsigelbėjimas, nes paauglystėje, patys žinote, vaikai moka būti negailestingi. Ir kai tai išsitaisiau, labai sustiprėjo mano pasitikėjimas savimi. Tai buvo be galo svarbu mano, kaip asmenybės, raidai. Vėliau pradėjau dirbti interneto srityje, 15 metų buvau naudotojo patirties (UX) dizaineris. Dirbome su daugybe įvairių startuolių. Supratau, kad būtų puiku sukurti startuolį, susijusį su tuo, kuo tuo metu gyvenau. Labai domėjausi psichologija, taip pat ir vaikų psichologija, nes tuo metu jau auginau du vaikus.

Programėlės „Speech Blubs“ pradžia

Mitja: Dabar jau auginu keturis, reikalai pasikeitė. Taip pat turime kur kas daugiau vartotojų nei tada, kai turėjau du vaikus. Bet iš esmės nutiko taip, kad susipažinau su vaikinu, kuriam tuo metu buvo 20 metų. Man buvo trisdešimt treji, ir šis vaikinas vedė kūrybines dirbtuves. Kilo idėja: o kas, jei padėtume vaikams naudodami programėlę – vaikams, turintiems kalbos sunkumų, be jokių konkrečių rėmų. Mintis buvo balsu judinti ekrano objektus. Tai turėjo būti balsu valdoma programėlė: pavyzdžiui, jei išleidi garsą, išsiridena kamuolys arba pasirodo animacija.

Mitja: Taigi šis vaikinas atėjo pas mane ir tarė: „Ei, patyręs vilke, gal galėtum man padėti su šiuo projektu?“ Pasakiau: „Žinoma, atlikime tyrimą.“ Žinote, neturėjau jokios patirties logopedijoje. Vaikystėje lankiausi pas logopedą, bet tai nelabai skaitosi. Tad visiškai nepasitikėjome savo žiniomis – ar galime tiesiog žengti į tokią sritį kaip logopedija? Todėl pirmiausia susitikome su logopedais Slovėnijoje, o tada nuvykome į JAV. Savo nedidelį prototipą pristatėme daugybei logopedų Kalifornijoje. Buvome tikri: juk tai didysis Amerikos pasaulis, Silicio slėnis, ten turi būti gausu technologijų. Tačiau tie specialistai... iš pradžių jie, kaip įprasta amerikiečiams, sakė: „Nuostabu, nepakartojama“, bet vėliau pridūrė: „Žinote, laikas prie ekrano ir logopedija nelabai dera tarpusavyje.“

Mitja: Mes ėmėme abejoti – pavyks tai ar ne? Grįžome atgal ir nusprendėme vis tiek pabandyti, nors iš pradžių tai neatrodė perspektyvus verslas. Tačiau jautėme, kad privalome tai daryti. Jautėme, kad padarytume kažką gero žmonijai ir vaikams. Aplink tiek daug startuolių, kurie tiesiog vaikosi pinigų, o pagalba vaikams atrodė prasmingas kelias. Tad judėjome pirmyn, o pirminė idėja apie animaciją žlugo, nes mūsų apylinkėse nebuvo animatorių – visi dirbo naujame populiariame miesto startuolyje. Tuomet kilo mintis: o kas, jei tiesiog filmuotume vaikus? Kas, jei sukurtume kažką labai natūralaus? Nufilmuosime vaikus, o kiti vaikai kartos paskui juos ekrane.

Mitja: Taigi nuvykome į studiją, ir tai labai įdomi istorija. Atėjome į studiją, kartu pasikvietėme logopedą. Priešais kamerą pasodinome vaikus ir darėme labai paprastus, tiksliai nežinau, kaip jie vadinasi, burnos motorikos pratimus. Tai dalykai, kuriuos darome kasdien, nors daugelis sako, kad jie tiesiogiai nesukelia kalbos garsų. Bet kokiu atveju buvome studijoje ir davėme vaikui priešais kamerą labai paprastą užduotį. Tai buvo: „Pamėgdžiok žuvytę, gerai?“

Mary: Tiesiog praveriame ir sučiaupiame burną.

Mitja: Tiesiog išsižioji ir susičiaupi. Planavome šį pratimą pavadinti „žuvele“. Taigi, ką mes padarėme: buvome studijoje, žiūrėjome pačią pirmąją nufilmuotą vaizdo medžiagą – aš, mūsų generalinis direktorius ir bendraįkūrėjas Jernejus, tėvai ir specialistai. Žiūrime šį vaizdo įrašą, ir Jernejus atsisuka į mane ir sako: „Žiūrėk, apsidairyk, visi tai daro!“

Mitja: Ir visi studijoje mėgdžiojo žuvytę! Tai buvo be galo juokinga. Supratome: „Mes kažką užčiuopėme.“ Mes nežinojome, kad tai vadinama vaizdo modeliavimu. Padarėme tai netyčia. Bet pamatėme – tai veikia.

Mary: Ir nuo to viskas prasidėjo. Tai vyko vos prieš kelerius metus. Programėlę „Speech Blubs“ pristatėte 2017 m.

Mitja: Na, programėlę „Speech Blubs“ anglų kalba išleidome 2017 m., o slovėnišką versiją pristatėme 2015 m. vien tam, kad išbandytume ją su tėvais ir vaikais.

Mary: Ar ji tėra dviejų kalbų?

Mitja: Ne, tiesą sakant, slovėniškos versijos jau nebėra. Sekėme rinkos poreikius – Slovėnijoje nebūtume išsilaikę. Įsivaizduokite, tai dviejų milijonų gyventojų šalis. Manau, joje registruota vos apie 150 logopedų.

Mitja: Tad tai net nėra tikra rinka. Susisiekėme su prodiuseriu iš JAV, kuris nufilmavo vaizdo įrašus su amerikiečių vaikais. Vaikų tartį tikrinome su įvairiais logopedais – manau, kiekvieną vaizdo įrašą peržiūrėjo kokie trys logopedai. Taip išleidome JAV skirtą versiją. Vėliau sulaukėme britų tėvų nusiskundimų, kad programėlėje tariami žodžiai nėra taisyklinga britų anglų kalba. Todėl sukūrėme versiją JK, paskui – ispanų, portugalų ir prancūzų kalbomis. Dabar programėlėje turime visas šias kalbas, tad vaikas, naudodamasis mūsų programėle, gali mokytis ir antrosios kalbos.

Vaizdo modeliavimas ir „Speech Blubs“

Mary: Oho, puiku. Apžiūrėjau programėlę ir žinau, kad iki šiol jau turite tris milijonus vartotojų, tiesa? Jos esmė – tikri vaikai, tariami garsai, pavyzdžiui, gyvūnų: pamėgdžiokime beždžionėlę, tada iššoka animuota beždžionė, vaikas ekrane išleidžia beždžionės garsą, o vaikas kitoje ekrano pusėje turi tai pakartoti. Kol tai atliekama, ekrane slenka juostos. Tai gana sudėtinga ir kartu labai paprasta – toks įdomus didelio kompleksiškumo ir paprastumo derinys. Tačiau jūs užsiminėte apie vaizdo modeliavimą. Žinau, kad pati esu sukūrusi vaizdo įrašą šia tema, galime įkelti nuorodą laidų aprašyme. Tai moksliškai pagrįstas metodas. Ar galėtumėte mūsų klausytojams trumpai paaiškinti, kas yra vaizdo modeliavimas?

Mitja: Realiame gyvenime, jei norite išmokti kalbėti, bendrauti ar įgyti bet kokių kitų socialinių įgūdžių, turite matyti kitus žmones, juos stebėti, matyti jų veidus. Jei vaikas turi autizmo spektro sutrikimą, veidai jam dažnai nėra tokie įdomūs. Todėl programėlėje pritaikėme tai, kas labai natūralu. Vaizdo modeliavimas yra moksliniais tyrimais paremtas metodas, besiremiantis veidrodinių neuronų neuromokslu. Kai stebime kitus žmones, mūsų smegenys iš esmės daro tą patį, ką daro jų smegenys.

Mary: Tai tarsi veidrodinis atspindys. Kaip žiūrint į veidrodį – veidrodiniai neuronai suaktyvėja ne tik tada, kai pats kažką darai.

Mitja: Būtent, ne tik tada. Jei dabar išsižiosiu, mano smegenyse suveiks tam tikras impulsas, privertęs mane praverti burną. O jūsų smegenyse, kai jūs tiesiog mane stebite, suaktyvėja ta pati sritis. Vadinasi, net jei tik žiūriu, kaip jūs linksite ar darote ką nors kita, mano smegenys atkartoja mamos ar kito stebimo žmogaus smegenų veiklą. Tyrimais įrodyta, kad būtent taip mes mokomės – stebėdami. Pavyzdžiui, mūsų programėlėje pilna vaikų vaizdo įrašų: net jei vaikas iškart nepakartoja, o tiesiog stebi tuos mažuosius mokytojus ekrane, procesas vis tiek vyksta. Kaip mes tai supratome? Pradžioje mus labai įkvėpė viena patirtis – bent jau mane ir kitus komandos narius.

Mitja: Tai nutiko per mūsų specialistę. Logopedė, su kuria glaudžiai dirbome, daug bendravo su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimų ar Dauno sindromą. Tarp jos pacientų buvo berniukas, turintis Dauno sindromą ir tam tikrų spektro bruožų. Kiekvieno užsiėmimo metu nutikdavo tas pats: po 30 sekundžių jis nusiplėšdavo akinius ir atsisakydavo bendradarbiauti su specialiste. Ir štai jie parodė jam šią programėlę.

Mitja: Jis buvo labai mielas vaikas, tuo metu gal penkerių ar šešerių metų, visiškai nekalbantis. Kai jam parodė „iPad“... o vaikai su Dauno sindromu yra ypač švelnūs, tad jis ėmė tiesiog glausti planšetę prie savęs. Būtent „iPad“ ir jame įdiegta „Speech Blubs“ tapo raktu į jo pasaulį. Jis su mama kasdien skirdavo tam po 20 minučių. Prisimenu, po šešių mėnesių jie užsuko į mūsų biurą – jie karts nuo karto apsilankydavo. Ir berniukas pirmą kartą pažvelgė man tiesiai į akis.

Mitja: Jis pradėjo bendrauti gestais! Pirmąjį mėnesį jis net nebendradarbiavo – tiesiog stebėjo vaikus programėlėje. O paskui ėmė tiesiog akyse skleistis, ir tai buvo nuostabus reginys.

Mary: Taip. Anksčiau minėjote, kad autistiški vaikai paprastai nežiūri į veidus. Neseniai įrašiau tinklalaidės epizodą, berods 93-iąjį, kurio nuorodą taip pat galime įdėti laidos aprašyme. Jame kalbama apie dr. Ami Klin iš Emory universiteto tyrimus. Jis yra labai žymus autizmo tyrėjas, ką tik paskelbęs naujų studijų ir atlikęs daugybę akių judesių sekimo tyrimų su autistiškais vaikais, tipiškos raidos vaikais bei monozigotiniais ir dizigotiniais dvyniais. Jis pastebėjo, kad kūdikiai ir maži vaikai, kuriems vėliau nustatomas autizmas, iš tiesų nesutelkia dėmesio į žmonių veidus, kaip jūs ir sakėte, taip pat į socialinę sąveiką bei neverbalinius ženklus. Pavyzdžiui, jis rodo vaizdo įrašą, kuriame du mažyliai žaidžia vaikiškame vežimėlyje su atidaromomis ir uždaromomis durelėmis. Tipiškos raidos mažyliai žvilgsniu sektų savotišką „kovą“ tarp dviejų vaikų: „Noriu, kad durelės būtų atidarytos“, „(Tada) noriu, kad būtų uždarytos“, „Noriu atidarytų“, „Noriu uždarytų“. O vaikai, kuriems vėliau buvo diagnozuotas autizmas, tiesiog žiūrėtų į pačių durelių atidarymą ir uždarymą, taip praleisdami visą socialinį bendravimą.

„Speech Blubs“ požiūris į laiką prie ekrano

Mary: Dr. Klin teigė: jei taip nutinka per penkias minutes, kai jie praleidžia tūkstantį socialinių sąveikų – akimirksniu trunkantį akių kontaktą, nusisukimą, surauktą veidą, pasipriešinimą, – tai leidžiant daug laiko prie ekrano, ypač tokio, kuris rodo socialinius dalykus, bet vaikai koncentruojasi į netinkamas detales, tai tikrai gali tapti problema. Prieš kelerius metus sukūriau vaizdo įrašą apie laiką prie ekrano ir kodėl nereikėtų jo visiškai atsisakyti. Kaip minėjote anksčiau, kai kurie logopedai teigia norintys visiškai atsisakyti ekranų. Net per pasaulinį „Covid-19“ karantiną žmonės kartojo, kad nori atsiriboti nuo ekranų. Tačiau visiškai jų išvengti tiesiog neįmanoma, todėl privalome ekranų laiką išnaudoti protingai. Jūs šiek tiek apie tai užsiminėte. Kuo jūsų programėlė ir jos naudojimas skiriasi nuo tiesioginio vaikų pasodinimo prieš televizorių ar planšetę keturioms valandoms per dieną?

Mitja: Ką tik žiūrėjau dokumentinį filmą, kuriame teigiama, kad ikimokyklinukai prie ekranų vidutiniškai praleidžia nuo keturių iki šešių valandų per dieną, o Jungtinėse Valstijose ši situacija laikoma prasčiausia – vidurkis siekia šešias valandas. Tai išties per daug. Laiką prie ekrano galima prilyginti bet kokiam kitam dirgikliui mūsų aplinkoje, skatinančiam dopamino išsiskyrimą. Dabar Helovino metas, vaikai valgys per daug cukraus. Jei leisite vaikams kasdien valgyti saldumynus, kyla didelė rizika, kad jie nutuks. Lygiai taip pat ir su laiku prie ekrano. Jei naudosite jį protingai, žalos nebus. Jei naudosite per daug – turėsite problemų. Tai galioja ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems – mes patys dažnai esame didelė problema. Kartais, užuot žaidęs su vaikais, aš žaidžiu vaizdo žaidimus arba be perstojo naršau „Instagram“.

Mitja: Tokiose situacijose vaikams pritrūksta tiesioginio bendravimo akis į akį. Dabar pereinu prie atsakymo į jūsų klausimą. Jei norite, kad vaikas lavintų kalbą, socialinius ir kitus svarbius įgūdžius, jam reikia bendravimo akis į akį: bendrauti su tėvais, bendraamžiais ir kitais. Jiems reikia matyti žmones be kaukių ir gebėti sutelkti į juos dėmesį. Kai mes tik pradėjome, stebėjome kitas populiarias vaikų programėles. Dabar, rodos, esame devintoje vietoje JAV „App Store“ vaikų skiltyje, o visose kitose programėlėse matote gražias animacijas. Kaip vartotojų patirties (UX) dizaineris, puikiai žinau, kaip paskatinti ką nors naudotis produktu vėl, vėl ir vėl.

Mitja: Susidaro situacija, kai tėvai yra prilipę prie ekranų, todėl vaikai natūraliai mokosi iš jų pavyzdžio. O vaikai, neturėdami kitos veiklos, daro tą patį. Todėl manau, kad protingas laikas prie ekrano prasideda nuo ekrano laiko ribojimo. Viskas prasideda nuo to, kad šalia yra tėvai, kurie paaiškina situaciją – apie tai atlikta tyrimų. Buvo atliekamas tyrimas, kai vaikus mokė įvairių dalykų rodydami vaizdo įrašus. Jie šiek tiek išmoko – apie 50 procentų to, ką būtų išmokę matydami daiktus realiame gyvenime. Tačiau įdomiausia tai, kad jei šalia būdavo tėvai, kurie paaiškindavo tai, ką vaikas mato, mokymosi rezultatai smarkiai pagerėdavo. Žinoma, tai neprilygo realiai gyvenimo patirčiai, bet buvo kur kas geriau. Taigi, žinoma, kad bet kuris animacinis filmukas gali tapti naudingu laiku prie ekrano. Ne kiekvienas, bet daugelis filmukų sukurti taip, kad vaikai iš jų mokytųsi. Visgi, kai šalia yra tėvai, viskas tampa kur kas naudingiau, nes jie paaiškina esmę. Po to galite kartu nupiešti tai, ką matėte filmuke, ir panašiai.

Kaip lavinti bendrą dėmesį

Mary: Tėvai taip pat gali pasitelkti žuvytės pavyzdį: judinti burną pirmyn ir atgal kaip ta žuvelė, leisti burbulus ar mėgdžioti beždžionės garsus. Galite įtraukti vaiką naudodamiesi programėle: „Štai, berniukas leidžia beždžionės garsą. Pažiūrėk, kaip mama leidžia beždžionės garsą!“ Tai padeda ugdyti kitą esminį aspektą, kuris bendras jūsų programėlei ir mano internetiniams kursams – bendro dėmesio svarbą. Tai gebėjimas dalytis akimirkomis kartu leidžiant laiką prie ekrano, kartu juokiantis ar gyvai bendraujant, pavyzdžiui, pakeliant bananą, kai vaikas jo nori, ir kartojant: „bananas, bananas, bananas“, bei paduodant jį vaikui. Šis stimulų poravimo procesas mane sužavėjo, kai geriau susipažinau su jūsų programėle – supratau, kiek daug bendrų pamatinių koncepcijų naudojame savo darbe padėdami vaikams. Tad bendras dėmesys čia yra be galo svarbus.

Mitja: Taip, visiškai su tuo sutinku. Mes išsiskyrėme tuo, kad nenaudojome daug animacijos. Pagrindinį vaidmenį atidavėme tikriems vaikams, o susidomėjimui palaikyti pasitelkėme kitas priemones. Pavyzdžiui, analitikoje matome, kaip vaikai elgiasi. Turime vartotojų, kurie kartoja veiksmus vėl ir vėl. Galima sakyti, tai repetityvus elgesys, toks būdingas autizmui. Tačiau manau, kad protingas laikas prie ekrano atsiranda tada, kai įsitraukia tėvai. Tėvai čia yra svarbiausi, kaip ir bet kurioje terapijoje ar įprastame auklėjime. Jei vaikas paliekamas vienas šešioms valandoms žiūrėti viską iš eilės per televizorių ar „YouTube“, sunku numatyti pasekmes, bet socialinių įgūdžių jis greičiausiai neišsiugdys. Literatūroje netgi minima, kad vaikai, praleidžiantys per daug laiko prie televizoriaus, perima autizmo spektrui būdingą elgesį. Ir tai visiškai suprantama.

Mitja: Vaikai, kurie nežaidžia lauke su bendraamžiais, o vieni žiūri „YouTube“, natūralu, kad neišsiugdys įprastų socialinių įgūdžių. Aišku, kad jiems kils problemų dėl kalbos ir viso kito – lygiai taip pat, kaip nuolat valgant saldumynus kiltų nutukimas. Žmonės geba prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Jei aplinka yra tiesiog filmukų žiūrėjimas, mūsų kūnas ir smegenys persitvarko pagal tą situaciją, kad taptume geresniais televizoriaus žiūrovais – taptume pasyvesni.

Echolalinės kontrolės ugdymas

Mary: Taip. Viena iš mano darbo krypčių – padėti tėvams ar specialistams pasiekti vadinamąją echolalinę kontrolę, kad vaikas gebėtų atkartoti garsus. Net ir tipiškos raidos vaikai ne visada geba spontaniškai atkartoti žodžius 15 ar 18 mėnesių amžiuje – daugeliui jų šis gebėjimas tiesiog dar nebūna susiformavęs. O autistiškiems vaikams gana būdinga ilgiau išlikti nevokalizuojantiems, nekalbantiems, ir šių įgūdžių jie neįgyja. Savo internetiniuose kursuose mes labai stengiamės ugdyti imitacijos įgūdžius: daiktų imitaciją, oralinę motoriką – jei pavyksta, pamėgdžioti veido judesius. Tačiau aš tikrai nepalaikau vaikų veido lietimo ar bandymo tai daryti per prievartą.

Mary: Visada kartoju, kad mes negalime per prievartą ištraukti žodžių iš vaiko lūpų, net jei jis sugeba ištarti „bananas“. Niekada nepriversite vaiko pasakyti žodžio prieš jo valią, net jei pasiekėte vadinamąją kontrolę. Į šios laidos aprašymą galime įtraukti mano kurtas tinklalaides ar vaizdo įrašus apie echolalinę kontrolę. Tačiau vienas geriausių būdų ją pasiekti – tai kartojimas, stimulų poravimas ir vaizdo modeliavimas, veikiant tarsi per aplinkui: paverčiant procesą smagiu, patraukliu bei įdiegiant pastiprinimo sistemą. Esu tikra, kad kaip programėlių kūrėjas esate tikras pastiprinimo sistemų profesionalas. Kartais girdime tėvystės ekspertus sakant, kad jie nepripažįsta grasinimų, bausmių ar papirkinėjimų, ir aš tam visiškai pritariu.

Mary: Tačiau jie taip pat teigia nepripažįstantys atlygio ar pastiprinimo. Visas pasaulis veikia teigiamo pastiprinimo principu, nepriklausomai nuo to, ar tuo tikite, ar ne. Tai tolygu sakyti, kad netikite gravitacija.

Mitja: Tai yra viso praėjusio šimtmečio psichologijos mokslo pagrindas. Tai elgesio mokslas, čia nėra ką pridurti.

Hiperleksija ir „Reading Blubs“

Mary: Tai kaip gravitacija: pastiprinkite elgesį, ir jo dažnumas išaugs. Taigi, trumpam pakeiskime temą – manau, tai labai svarbu. Jūsų programėlėje yra nuostabių vaizdo įrašų, ir puiku, kad išplėtėte ją net iki penkių kalbų. Taip pat turite naujausią programėlę „Reading Blubs“, skirtą ankstyvajam raštingumui ir pasirengimo skaityti įgūdžiams lavinti. Pati esu šiek tiek nagrinėjusi hiperleksiją, nes mano sūnus Lukasas vaikystėje turėjo šį bruožą – tai gebėjimas skaityti ar atpažinti raides dar prieš išmokstant rišliai kalbėti. Atrodo, kad esant autizmui tam tikra smegenų dalis tampa pernelyg stimuliuojama raidžių ir skaičių. Manau, kad daugelis tėvų, įskaitant mane pačią, dažnai linkę guostis: „Viskas gerai, tai hiperleksija, o ne autizmas.“ Tačiau dabar suprantama, kad tai gali būti abu reiškiniai kartu, nors, žinoma, ne kiekvienas hiperleksiją turintis vaikas yra autistiškas – kai kurie labai aukšto intelekto vaikai gali tiesiog itin anksti pradėti skaityti.

Mary: Tačiau trumpai peržvelgusi jūsų programėlę „Reading Blubs“ pastebėjau, kad jūs nesutelkiate dėmesio į raidžių atpažinimą kaip į pirmąjį žingsnį. Daugiau dėmesio skiriate pasakojimų klausymuisi ir teksto suvokimui, o tai, mano nuomone, yra kur kas svarbiau, ypač ikimokyklinukams bei mažyliams, neturintiems hiperleksijos.

Mitja: Taip. Vėlgi, atlikome tyrimus, bendravome su tėvais, mokytojais, terapeutais. Pastebėjome vieną akivaizdžią tendenciją: tėvai neskaito su vaikais kiekvieną dieną. Nors turėtų, bet to nedaro. Vieni tėvai pervargę, nes dirba dviejuose darbuose, kitiems tėčiams tiesiog trūksta vaizduotės, kad įtrauktų vaiką į smagų knygos skaitymą. Taip pat pastebėjome, kad rinkoje yra programėlių, skirtų mokyti skaityti šešiamečius ar septynmečius – kai tam iš tiesų ateina laikas. Tačiau iki tol ikimokyklinukams svarbiausia yra pasakojimai ir istorijos. Žinoma, jie gali žaisti su raidžių pavadinimais, o gal net geriau to nedaryti, bet svarbiausia – išgirsti pakankamai pasakojimų. Tad čia nusprendėme pritaikyti tą patį principą: vaikas pasakotojas ekrane bando daryti tai, ką darytų idealus tėtis ar mama, skaitydami pasaką prieš miegą.

Mitja: Taigi daugelis tobulų tėvų skaitytų vaikui labai entuziastingai. Po to užduotų klausimų. Leistų vaikui liesti knygoje esančius daiktus. Taigi iš esmės tai ir yra skaitymas. Matote vaiką, skaitantį jums pasaką. Paspausdami pagrindinius veikėjus, stumiate juos į priekį. Na, nežinau, ten turime dar vieną alpaką ir galite ją nukirpti. Tai tarsi vartoma knyga, tik labai gerai suskaitmeninta. Pasiekiame puikių rezultatų – vaikai nuolat seka šias istorijas. O po pasakos tas pats vaikas vėl pasirodo ekrane ir klausia: „Koks buvo alpakos vardas?“ arba „Kokios spalvos buvo dviratis?“. Ir jūs turite paspausti mygtukus, kad atsakytumėte į tikro žmogaus užduotą klausimą.

Išmanus laikas prie ekrano

Mitja: Taigi mes vėl stengiamės suteikti savo vartotojams išmanaus laiko prie ekrano. Ši programėlė prieinama su ta pačia prenumerata. Taigi, jei esate Speech Blubs prenumeratorius, gaunate ją nemokamai, arba jei prenumeruojate Reading Blubs. Turime vartotojų, kurie Speech Blubs programėle gali naudotis su vienerių, dvejų ar trejų metų vaiku, o Reading Blubs – tarkime, nuo pustrečių metų. Esu matęs, kaip pustrečių metų vaikai ja sėkmingai naudojasi, bet dažniausiai ji skirta vaikams nuo trejų iki penkerių metų. Sakyčiau taip, jei vaiko raida tipinė; jei raida netipinė, galbūt vėliau arba priklausomai nuo konkrečios situacijos.

Mary: Ir vėlgi, esu tikra, kad naudojantis Reading Blubs būtų idealu ar net būtina, kad šalia būtų vienas iš tėvų ir viską stebėtų. Kad tai netaptų vien tik grįžimu atgal ir lamos kirpimu iš naujo: „Gerai, grįžtame ir vėl kerpame lamą“, nes būtent čia autistiški vaikai gali užstrigti ties pasikartojančiais veiksmais. Savo internetiniuose kursuose sukūriau knygų programą, kurios viena iš dalių – tėvams kartą per savaitę nueiti į biblioteką, pasiimti penkias, septynias ar dešimt naujų knygelių, grąžinti senąsias ir skaityti labai paprastas knygas. Kartu užduoti labai paprastus klausimus. O prasidėjus COVID-19 karantinui, daugelis bibliotekų buvo uždarytos. Todėl kažkas rekomendavo kitą programėlę pavadinimu „EPIC“, kurioje yra gausybė knygų. Ir vėlgi, manau, kuo daugiau turime išteklių, kuriais naudodamiesi galime patys skaityti savo vaikams... mes užsiprenumeravome „EPIC“ programėlę, nes net mano dvidešimt ketverių metų sūnui, turinčiam sunkų autizmą, tai puikus būdas išsirinkti labai paprastas knygeles, jas peržiūrėti, atsakyti į klausimus ir prasmingai užpildyti dienas.

Mary: O juk daugeliui tėvų visame pasaulyje užpildyti dienas, ypač auginant autistišką vaiką, yra ypatingas iššūkis. Ir manau, kad mes visi stengiamės, kaip išmanome. Tokios programėlės kaip jūsų, Speech Blubs ir Reading Blubs, yra tiesiog puiki proga papildyti savo priemonių kraitį. Aš netgi labai palaikau tėvus, kurie patys kuria vaizdo įrašus. Tačiau bėda ta – kiekgi tokių vaizdo įrašų pajėgsite sukurti? Jūs turite visą prodiuserių komandą, nuolat pridedate naujų dalykų, filmuojasi skirtingi vaikai, todėl nelieka to varginančio kartojimosi, kai žiūrima, kaip mama dešimt kartų iš eilės dainuoja „Galva, pečiai, keliai, pirštai“. Kuo lankstesni gali tapti mūsų vaikai, kuo didesnė įvairovė, kuo daugiau naujų istorijų ir naujų būdų veikti...

Mary: ...tuo, manau, šios priemonės bus naudingesnės. Būtent. Na ką gi, puiku. Tikrai manau, kad aptarėme labai daug. Žinau, kad galėsiu pasidalyti partnerystės nuoroda: MaryBarbera.com/blubs. B-L-U-B-S. Šaunus, išskirtinis pavadinimas. Taigi galite išbandyti Speech Blubs ir Reading Blubs. Tai viena bendra prenumerata, kainuojanti vos kelis dolerius per mėnesį. Galite pasirinkti metinę arba mėnesinę narystę. Taip pat galite pasinaudoti nemokamu bandomuoju laikotarpiu, o tai visada puiki proga tiesiog viską apžiūrėti ir įsitikinti, ar tai tinka jūsų vaikui.

Mitja: Mūsų programėlėje yra vienas dalykas, kuris yra visiškai nemokamas dar prieš pasiekiant mokamą turinį. Tai patikros testas. Jūs tiesiog įvedate savo vaiko duomenis, gimimo datą ir matote visus raidos etapus – ne tik kalbos, kalbėjimo ar skaitymo, bet ir pragmatikos, žaidimo, klausos. Visi šie raidos etapai... Manau, gerą mėnesį patikriname apie šimtą penkiasdešimt tūkstančių vaikų. Ir žinote, stebint dabartinę situaciją visame pasaulyje, jei auginate dvimetį, jums teks nemažai palaukti, kol vaiką įvertins logopedas, ir...

Puiki alternatyva, kol laukiate vizito pas logopedą

Mary: Taip pat tenka laukti raidos pediatro, laukti gydymo ar užsiėmimų. Bet ne, jūs esate visiškai teisus. Viena iš mūsų narių prisijungė prie mano kursų apie mažylius: jos vaikui buvo dvidešimt mėnesių, jokios diagnozės, jokios pagalbos. Ji gyveno Jungtinėje Karalystėje ir sakė, kad eilėje pas logopedą tenka laukti 18 mėnesių. Vien tam, kad atliktų kalbos ir kalbėjimo raidos įvertinimą! Laukiančiųjų eilės yra siaubingos, todėl ir rašau savo antrąją knygą Turn Autism Around. Tai tikras praktinis vadovas tėvams, kol jie laukia diagnozės ar pagalbos, nes mes abu žinome ir tikime: tėvai gali pakeisti viską. Todėl tokios programėlės kaip jūsų, žinių gilinimas, o jei mūsų klausosi specialistai – tėvų įgalinimas sužinoti daugiau...

Mary: ...ir galimybė turėti realių priemonių vaikui sudominti, manau, yra tiesiog nuostabu. Taigi viską – nemokamą patikros testą, nemokamą bandomąjį laikotarpį, prenumeratą – galite rasti adresu MaryBarbera.com/blubs. Taip pat laidos aprašyme rasite nuorodas į visus šaltinius, kuriuos minėjome. Mūsų epizodą norėčiau užbaigti viena tema: vienas iš mano tinklalaidės tikslų – padėti tėvams ir specialistams patirti mažiau streso bei gyventi laimingesnį gyvenimą. Tad kaip keturių vaikų tėtis, programėlių kūrėjas ir vyras, kokių patarimų apie rūpinimąsi savimi ar streso valdymą galėtumėte duoti – ką darote kasdien ar radęs laisvą minutę, kad sumažintumėte įtampą?

Mitja: Būna visko. Va visai neseniai turėjau tris labai įtemptas dienas. Tris dienas neiškišau nosies iš namų. Paprastai per karantiną tiesiog einu į gamtą su vaikais – visiškai vienas retai kada būnu, dažniausiai su vaikais. Taip, stresas yra didelė problema. Manau, mums tiesiog reikia mažiau žiūrėti į ekranus ir daugiau matyti gamtos. Ir jei taip darysime – ne visiškai atsisakysime ekranų, bet tiesiog sumažinsime jų kiekį, lygiai taip pat, kaip turėtume rečiau varstyti šaldytuvo dureles... juk žinote, viskam reikalinga pusiausvyra. Taip, visur svarbus balansas.

Mary: Tikrai taip, pritariu. Man labai patinka mintis išeiti į gamtą, ir pati pastebiu, kad man tai taip pat mažina stresą. Tad labai ačiū tau, Mitja. Buvo be galo malonu tave geriau pažinti. Su džiaugsmu stebėsiu jūsų augimą ir džiaugiuosi būdama šių nuoširdžių pastangų dalimi – pastangų padėti vaikams, turintiems kalbos sunkumų, autizmo spektro sutrikimą, ir visiems, kuriems sunku pradėti kalbėti. Labai ačiū už tavo skirtą laiką ir geros tau dienos!

Mitja: Ačiū jums.