Koronavirusas nėra varžybos, o jūs nesate bloga mama

Būsiu atvira: vos tik viskas prasidėjo, stebėjau visas tas mamas, kurios dalijosi spalvingais dienotvarkių planais savo mažyliams, ir iškart pagalvojau – o Dieve. Esu iš tų tėvų, kurie niekada nesilaikytų tokio tvarkaraščio, nes mėgstu spontaniškumą ir gyvenimą šia akimirka. Taip pat esu iš tų, kuriems kyla didžiulis nerimas stengiantis užtikrinti, kad vaikų kognityvinė raida neatsiliktų.

Spaudimas?

Nesu tikra, kieno tai buvo mintis užkrauti tokį spaudimą tėvams, bet, po galais, kaip tai vargina. Kalbuosi su draugėmis mamomis, kurios jaučiasi taip, lyg beveik kiekvieną dieną joms niekas nesisektų. Jos mato, kaip kiti vaikai džiaugiasi visomis tomis smagiomis, pagal spalvas suplanuotomis veiklomis, mėgaujasi bendromis šeimos vakarienėmis, pasakomis prieš miegą ir saldžiais labanakt bučiniais su vaikais, kurie eina miegoti paprašyti vos pirmą kartą. O tada tėvai jaukiai leidžia laiką su vyrais ir vėl atranda ryšį, nes televizoriuje nevyksta jokios sporto varžybos, kurios blaškytų dėmesį.

Bet ar galime bent sekundei būti nuoširdūs? Tiesa slypi kažkur tarp tobulai surežisuotų nuotraukų ir memų „atiduodu savo vaiką“. MES VISI ESAME KARTU ŠIOJE SITUACIJOJE. ❤️

Tai vienu metu ir lengviau, ir sunkiau, nei visi manėme. Dauguma iš mūsų kas valandą patiria mažų pergalių ir didelių nesėkmių. Dauguma turime vaiką ar du, kurie viską „supranta“, ir bent vieną, kuris kategoriškai atsisako žaisti pagal taisykles.

Dauguma iš mūsų patiria niekada nepamirštamų artumo ir bendrumo akimirkų, persipynusių su pykčio proveržiais, kuriuos norėtume atsukti atgal. Dauguma iš mūsų maždaug pusę laiko esame geresni tėvai, nei kada nors manėme galintys būti, o kitą pusę laiko svarstome, kaip ta viena ekrano laiko valanda taip greitai virto trimis.

O dabar prie viso to pridėkime darbą iš namų. Kaip mums viską suspėti? Ar skiriame pakankamai energijos ir laiko vienai ar kitai sričiai? O taip – dar turime susitvarkyti namus ir paruošti maistą bei užkandžius savo šeimai.

Mes esame mamos

Nežinau, kaip jūs, bet aš kai kuriais rytais prabundu galvodama apie labai trumpalaikius tikslus:

Būdamos mamos, kiekvieną rytą pasitinkame su šypsena, ramiu veidu ir požiūriu „aš galiu“, net jei viduje jaučiame didžiulį nerimą ir nežinią. Stengiamės išspausti geriausia iš esamos situacijos ir iš tiesų mėgaujamės tomis akimirkomis, bet kartu nerimaujame dėl darbo ir pinigų, mokyklos ir ateities, bei bandome suderinti šeimą ir darbą iš namų. Nežinome, kaip įveikti šį naują etapą ar kaip šie keli mėnesiai gali visam laikui pakeisti mūsų gyvenimus. Ar mūsų vaikai jaus nerimą kaskart, kai kas nors priešais juos nusikosės ar nusičiaudės? Ar MES jausime nerimą kaskart, kai tai nutiks mums?

Mes norime norėti sulėtinti tempą ir įnešti pokyčių, tačiau mums visai patiko tas patogus, skubantis gyvenimas, kuris dabar atrodo toks tolimas. Mintis, kad esame nepakankamos, kad niekada nebūsime pakankamai geros, vėl bjauriai kiša galvą, kai matome visus tuos nuostabius nemokamus pasiūlymus, kuriais nepasinaudojame, ir vos pusiau atliktus, ne itin kokybiškus mokyklos darbus. Ir dievaži, kaip mes pasiilgome savo „užnugario“ – artimųjų bendruomenės. Tik spėjome priprasti prie to, kad jie padeda užpildyti mūsų spragas, ir jie staiga dingo.

Viskas yra gerai

Noriu, kad prisimintumėte viena – viskas yra gerai. Jei jūsų vaikas šiandien praleido daugiau laiko prie ekranų nei įprastai, tai jam nepakenks. Mums visiems pasitaiko tokių dienų. Jei jums reikia minutės, valandos ar net visos dienos atokvėpio – tai irgi visiškai normalu. Žinau, kad man to reikia. Kad būčiau gera mama, man reikia pasportuoti 45 minutes per dieną ir turėti laiko „sau“. Turėdama to laiko esu kantresnė, rūpestingesnė ir supratingesnė. NEGRAUŽKITE SAVĘS DĖL TO!

https://www.instagram.com/p/B-7H5U1D4w-

Mums nereikia visoms jaustis vienodai, kad būtume geros mamos. Koronavirusas nėra konkursas, kur varžomasi, kas labiau myli motinystę ar savo vaikus. Tai nėra lenktynės dėl to, kas bus labiausiai organizuota ir produktyvi, ar šauniausia ir ramiausia mama. Tai nėra varžybos, kas sugebės geriausiai mokyti ar kas sugebės be kaltės jausmo tiesiog numoti į viską ranka.

Tad nustokite lygintis, nustokite save teisti, nustokite nerimauti ir pagirkite save už tai, kad oriai ir su trupučiu šokolado brendate per šią nežinią. Jūsų vaikai mato, kaip keičiatės, stengiatės ir drąsiai mylite – kokie jie laimingi! Noriu, kad pradėtumėte džiaugtis mažomis pergalėmis ir tėvystėje darytumėte daugiau to, kas daro jus laimingus.