Atrasti brolio balsą: kodėl tapau logopede

Priežastimi, kodėl tapau kalbos ir kalbėjimo patologe (logopede), dalinuosi su kiekvienu, kuris manęs to paklausia.

Kiek tik save prisimenu, mudu su broliu buvome neišskiriami. Kai jis tik gimė, aš jo nemėgau. Tiesą sakant, prašiau mamos „išsiųsti jį atgal“, o paėmusi ant rankų pirmą kartą vos nenumDisplayiau ant žemės.

Bėgant laikui jis tapo tuo žmogumi, su kuriuo leisdavau didžiąją dalį laiko, kuriam galėdavau vadovauti, kuris saugojo visas mano paslaptis ir kurį aršiai gindavau. Žvelgiau į jį su tokia pagarba, kokios niekada nesitikėjau pajusti, ir jis pats to nežinodamas įkvėpė mane tapti logopede.

Nuo pat tada, kai jis pradėjo lankyti mokyklą, mama pastebėjo, kad Stephenas mokosi ne taip, kaip turėtų. Jam reikėjo daugiau laiko informacijai apdoroti, jo namo parsinešti užrašai neturėjo JOKIOS prasmės, raidės ir skaičiai buvo apversti, be to, jis negalėjo prisiminti nieko, ką jam sakydavo mama ar tėtis. Informacija tiesiogine prasme pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą išeidavo.

Mokslams tęsiantis, užduotys sunkėjo, o kartu augo ir Stepheno nusivylimas. Jam su mama prireikdavo VALANDŲ vienai užduočiai atlikti. Viskas pasidarė taip sunku, kad tėtis, grįžęs po darbo, net nepaklausdavo, kaip praėjo diena, nes Stephenas verkdavo, mama rėkdavo, o aš turėdavau bėgti pro duris į šokių pamoką.

Mano brolis išmokė mane būti užtarėja tiems, kurie patys savęs apginti negali.

Būtent tuo metu mama nusprendė, kad mokykloje Stephenui būtų oficialiai nustatyti specialieji poreikiai ir sudarytas individualus ugdymo planas (IUP). Buvau maža, todėl nepamenu kiekvieno šio proceso žingsnio, tačiau žinau, kad mano tėvai kovojo iš visų jėgų, kad šiam vargšui vaikui būtų suteikta pagalba. Mokykla priešinosi kiekviename žingsnyje.

Galiausiai, pagrasinus teisiniais veiksmais, mokykla atliko brolio vertinimą ir nustatė, kad jam yra disleksija, klausos apdorojimo sutrikimas, artikuliacijos problemų ir trumpalaikės atminties sutrikimas. Nemažai, ar ne?

Jam iškart buvo paskirta logopedija, o logopedas ėmėsi spręsti šias problemas. Tai buvo ilga, varginanti ir sunki kova. Kiekvienam ugdymo planui mokyklos apygarda priešinosi. Brolio laimei, mano tėvai reikalavo tinkamų pritaikymų ir palaikė jį kiekviename žingsnyje. Būtent tada aš pirmą kartą susidūriau su logopedu, ir tai visiems laikams pakeitė mano gyvenimą. 

Mokykloje reikalai ėmė taisytis, tačiau kitų vaikų patyčios ir priekabiavimas nesiliovė dar labai ilgai. Kaip vyresnioji sesuo, norėjau jį ginti kiekvieną savo gyvenimo dieną, bet negalėjau to daryti visada. Negaliu net suskaičiuoti, kiek kartų šaukiau ant vaikų, kurie jį pravardžiavo, trankiau jų galvas į autobuso langą (patikėkite, jie to nusipelnė) ir vijau vaikus šalin nuo brolio, bandydama jį apsaugoti. Dėl savo komunikacijos sutrikimo jis negalėjo apsiginti žodžiais – tad aš apsiėmiau tai daryti už jį!  

Persikelkime į vidurinę mokyklą: Stepheno ūgis jau siekė 2 metrus ir jis visa galva pranoko savo skriaudėjus. Laimei, jam buvo pritaikyta mokymo programa ir ankstyvame amžiuje suteikta logopedija, todėl jam pradėjus lankyti devintą klasę beveik niekas nežinojo apie jo ankstyvųjų mokslo metų sunkumus. Jis išmoko groti baritoniniu, tenoriniu ir altiniu saksofonu bei prisijungė prie mokyklos pučiamųjų orkestro. Būtent ten jis susirado geriausių draugų ir bendražygių. 

Jis baigė vidurinę mokyklą ir įstojo mokytis fotografijos. Iki pat studijų baigimo dienos jis siųsdavo man savo koledžo rašto darbus, kad juos peržiūrėčiau ir pataisyčiau. Stephenas išmoko kompensuoti savo sutrikimus ir sėkmingai baigė koledžą. Šiuo metu jis kartu su mano tėčiu Bruce'u dirba statybose, turi savo automobilių švaros paslaugų verslą (kuris klesti) ir papildomai užsiima fotografavimu. 

Broliui manęs reikėjo nuo pat mažens, tačiau tiesa ta, kad man jo reikėjo dar labiau. Jis mane išmokė būti atjaučiančiai, rūpestingai, dėmesingai, priimančiai kitus ir užtarti tuos, kurie negali užtarti savęs. Jis įkvepia mane kiekvieną dieną ir aš nepaprastai didžiuojuosi vyru, kuriuo jis tapo. Stephenas yra ištikimas, draugiškas, linksmas, atsidavęs ir darbštus. Jis – pats geriausias „mažasis“ brolis, kokio tik galima palinkėti. 

Pasakoju jums tai todėl, kad niekas taip gerai nesupranta šeimos bejėgiškumo, kaip tie, kurių brolis, sesuo ar vaikas patiria sunkumų. Žinokite, kad jūs nesate vieni. Antra, būkite draugas, o ne skriaudėjas. Užtenka VIENO žmogaus. Vos vieno žmogaus, kuris ištiestų ranką, būtų draugas, pasiūlytų prisėsti šalia. Niekada nežinote, kiek daug tas vienas žmogus gali reikšti kitam. Galiausiai, niekada nenustokite kovoti. Viskas, kas pasiekiama sunkiai, yra verta kovos. Ženkite po vieną žingsnį į priekį ir prašykite pagalbos, kai jos prireikia!