Kūdikių diegliai: asmeninė patirtis ir patarimai, kaip su tuo susidoroti

Prisimenu, kaip bendravau su viena jauna mama, kurios sūnus yra maždaug 6 mėnesiais jaunesnis už mano dukrą. Jos sūnelį kankino diegliai ir jis jautėsi nelaimingas, kad ir ką ji darytų. Prisimenu, kaip pažvelgiau į savo vyrą ir pasakiau: „Oho, tai turbūt siaubingas etapas.“ Nė NENUJAUČIAU, kad su tokiomis pat problemomis susidursime ir su savo sūnumi!

Pirmas susitikimas su mano sūnumi

Mūsų sūnus gimė 2019-06-19, 4:45 val. ryto. Jis buvo nemažas berniukas – svėrė 3,97 kg ir buvo 54 cm ūgio. Jis buvo tobulas, ir aš jį pamilau vos išvydusi jo veidelį!

Mūsų dukra iškart priėmė čiulptuką ir jį labai mėgo. Su Nicholasu viskas buvo visiškai priešingai. Kad ir ką bandytume, jis springdavo ir jį išspjaudavo. Prisiekiu, nupirkau visų įmanomų dydžių spenelių, prekės ženklų ir modelių čiulptukus rinkoje – ir niekas netiko. 

Vienintelis dalykas, kuris jį nuramindavo ilgesniam laikui, buvau aš. Abu savo vaikus žindžiau 6 mėnesius. Tai tikras meilės darbas! Pagarba visiems, kuriems pavyksta išmaitinti ilgiau nei metus, bet man tai tiesiog netiko. Jaučiausi tarsi stora karvė, kurios tešmuo visada prabėga pačiu netinkamiausiu momentu.

Kadangi Nicholas neėmė čiulptuko, buvau vienintelė, kuri galėjo padėti jam užmigti ir nusiraminti. Kad ir kaip tai vargino, viskas praėjo, kai nustojau žindyti. 

Atsiranda dieglių simptomai

Jau pirmąsias porą naktų namuose su Nicholasu supratome, kad jis bus nelengvas vaikas. Nors naktimis jis miegojo gerai, iškart išmiegodamas 3–4 valandų atkarpas, dienomis buvo labai irzlus ir atrodė, kad nuolat jaučia diskomfortą.

Jis verkdavo be jokios priežasties, net jei buvo perrengtas, pamaitintas ir ką tik pabudęs. Man taip pat atrodė, kad jis labai dažnai atpylinėja. Žvelgdama atgal nemanau, kad tai buvo dažniau nei kitiems kūdikiams, tačiau ieškojau, kuo pateisinti dieglius, ir lengviausia buvo apkaltinti refliuksą.

Mūsų pediatras paskyrė jam vaistų, bet jo nuotaika nepagerėjo. Galiausiai jų atsisakėme supratę, kad priežastis buvo ne refliuksas. 

Pamaniau – na, galbūt tai dujos. Šis berniukas gebėjo ir vis dar geba tuštintis bei gadinti orą su suaugusiojo jėga ir kvapu. Su šia mintimi galvoje ėmiau ir išpirkau visą „Amazon“ krapų vandens („Gripe Water“) ir probiotikų lašų asortimentą.

Ar tie lašai padėjo? Nelabai. Jis ir toliau klykė bei nerimavo be jokios pabaigos. Draugai ir šeima mums sakė, kad taip yra todėl, jog jis antras vaikas, ir dar berniukas – dvigubas iššūkis. Ar tai tiesa? Neturiu supratimo. Pasakysiu tiek: iš to, ką mačiau, antras vaikas iš tiesų atrodo didesnis iššūkis, BET aš nesu mokslininkė ir netyrinėjau šios temos. 

Kaip mes su tuo susitvarkėme

Norėčiau pasakyti, kad tai buvo lengva, bet taip nebuvo. Pasitaikydavo dienų, kai kantrybė tiesiog išsekdavo. Be to, kad trūko miego, dar stengėmės užimti savo dukrą, kad ji būtų laiminga.

 Buvo sunku. 

Visiems visada sakau, jog džiaugiuosi, kad pogimdyminė depresija mane ištiko auginant dukrą, o ne sūnų, nes nežinau, kaip būčiau susitvarkiusi su jo charakteriu. 

Nekaltinkite savęs ar savo kūdikio dėl verksmo – dėl dieglių niekas nėra kaltas. Pasistenkite atsipalaiduoti ir žinokite, kad jūsų kūdikis šį etapą išaugs.

KidsHealth.org

Štai keletas dalykų, kuriuos darėme, kad išsaugotume sveiką protą per pirmuosius 9–10 mėnesių:

1. Pasikliaukite šeima. Turiu nuostabius uošvius, kurie gyvena šalia, ir dažnai prašydavau jų pažiūrėti vaikus. Tai suteikdavo mums su vyru trumpą atokvėpį pamiegoti, pasikrauti jėgų ir atgauti ramybę. 
2. Leiskite išsiverkti. Žinau, kad daugelis su manimi nesutiks, ir tai normalu. Tai tinka ne visiems, bet mums pasiteisino. Tomis dienomis, kai Nicholas būdavo itin irzlus ir žinojau, kad visi jo poreikiai patenkinti, leisdavome jam paverkti. Palikdavau jį lovytėje 5 minutėms, išeidavau į lauką ir giliai įkvėpdavau. Tiesa ta, kad esu geresnė mama, kai esu rami ir susitvardžiusi. Būdavo akimirkų, kai negalėdavau paimti jo ant rankų, nes pykau ar buvau nusiminusi, kad jis nuolat toks neramus. 
3. Pasitikrinkite pas gydytoją. Mes nuvežėme Nicholasą pas gydytoją ir įsitikinome, kad nėra jokių medicininių problemų, pavyzdžiui, alergijos maistui. Iš savo mitybos raciono išbraukiau pieno produktus, riešutus ir sėklas – viską, kas galėjo kelti jam diskomfortą. Kai gydytojai patvirtino, kad viskas gerai, ėmėmės kitų priemonių, pavyzdžiui, krapų vandens. 
4. Dirbkite pamainomis. Labai dažnai vyras perimdavo pagrindinę pamainą su Nicholasu, o vėliau ateidavo mano eilė. Tai palengvėjo nustojus žindyti, nes naktį jam buvo galima duoti buteliuką. Jei tik nusitraukinėjate pieną ir kovojate su diegliais, pasistenkite nusitraukti tiek, kad užtektų buteliukui, ir leiskite vyrui / partneriui perimti naktinę pamainą. Nustebsite, kaip vos kelios papildomos miego valandos pagerina jūsų nuotaiką ir kantrybę kitą dieną. 
5. Būtinai pasirūpinkite savimi. Gerkite daug vandens ir valgykite maistingą maistą. Jei jūsų kūnui trūks energijos, jis nepajėgs atlaikyti to maratono, kuris vadinasi mamos / tėčio gyvenimu. 

Kaip ir su bet kuriuo etapu, žinokite – viskas pagerės. Nicholasui jau 10 mėnesių, ir nors jis vis dar gana irzlus (ak, tie dantukai), nuo tada, kai išmoko ropoti, reikalai labai pagerėjo. 

Akimirkos su mūsų vaikais yra trapios ir trumpalaikės. Vyresnius vaikus auginantys tėvai man sakė, kad dar ilgėsimės šių dienų ir norėsime grįžti prie šių sunkumų, nes didesni vaikai atneša ir didesnių problemų. 

Sėkmės ir laikykitės!