Kaip susitaikyti su vaiko diagnoze

Dažniausiai tėvams sakau, kad vaikas turi ne tik kalbos sutrikimą, bet gali būti ir kitų veiksnių, trukdančių jam įprastai mokytis, pavyzdžiui, dėmesio trūkumo sutrikimas arba autizmas. 

Kaip susitvarkyti su visais jausmais, kurie užplūsta sužinojus vaiko diagnozę? Kas yra normalu, o kas ne? Ar šie jausmai kada nors praeis? 

Profesinė patirtis

Neseniai pas mane socialinių įgūdžių ugdymui buvo nukreipta viena mokinė. Ji mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą ir jai puikiai sekėsi, tačiau pagrindinėje mokykloje jai buvo teikiama logopedinė pagalba, nes jai buvo sunku susirasti draugų.

Kai pirmą kartą susitikau su šia mokine, buvo akivaizdu, kad jai turėtų būti diagnozuotas autizmas, tačiau tėvai labai priešinosi bet kokiai diagnozei. 

Deja, mokiniui perėjus į vyresniąsias klases, logopedinių paslaugų skyrimo kriterijai tampa kur kas griežtesni. Greta standartizuotų testų rezultatų vertinami ir akademiniai pasiekimai. Šios mokinės testų rezultatai neatitiko kriterijų paslaugoms gauti, O BE TO, jos pažymiai buvo vien dešimtukai (kai kurie – sustiprinto kurso dalykų). 

Tai reiškė, kad logopedinė pagalba jai nepriklausė.

Nukreipiau ją privačiai logopedijai, kad ji išmoktų valdyti savo emocijas ir bendrauti su bendraamžiais. Pasibaigus susitikimui jaučiausi siaubingai, nes negalėjau jai padėti. Tėvai labai priešinosi reikalingos pagalbos paieškoms ir atsisakė nustatyti diagnozę, nepaisant visų mano pastabų ir užfiksuotų jos elgesio faktų. Buvo aišku, kad jie neigia tai, kas vyksta su jų dukra. 

Norėčiau pasakyti, kad ši istorija baigėsi laimingai, tačiau taip nėra. Prieš pat Kalėdas staiga mirė šios mokinės tėvas. Ji nepraleido nė vienos pamokos, nes nenorėjo vėluoti atsiskaityti užduočių. 

Ji nemokėjo susidėlioti prioritetų ar veiksmingai valdyti emocijų ir net nedalyvavo savo tėvo laidotuvėse. Jei ji būtų lankiusi terapiją, specialistas būtų galėjęs padėti jai visa tai išgyventi ir tinkamai suvaldyti.  

Kodėl?

Deja, tai ne pirmas kartas, kai matau tėvus ar globėjus, atsisakančius diagnozės ar tyrimų vien dėl to, kad jie bijo galimų rezultatų. Jei jaučiatės panašiai, verta apsvarstyti keletą dalykų:

1. Ar diagnozė ilgainiui padėtų jūsų vaikui?
2. Ar pagalbos priemones bus galima koreguoti arba nutraukti, jei jų nebereikės?
3. Kodėl bijote diagnozės?
4. Kokia pagalba padėtų jums patiems priimti šią informaciją?

Kai jaučiu, kad tėvai priešinasi mano siūlymams, duodu jiems 48 valandas informacijai apgalvoti, o tada paskambinu pasiteirauti, kaip jie laikosi. Tai didelis informacijos kiekis vienu metu, o laikas jai susidėlioti leidžia mąstyti blaiviau. 

Kaip ir visada – kai jausmai dar labai stiprūs ir jautrūs, ne visada pavyksta mąstyti šalta galva. 

Turėtumėte jaustis visiškai laisvai prašydami daugiau informacijos ar net kreipdamiesi antrosios nuomonės. Pas mane yra atėję nemažai tėvų, norinčių išgirsti kitą nuomonę ar nunešti mano tyrimų išvadas kitam specialistui, kad įsitikintų, ar šis siūlo tokią pačią pagalbą. Taip elgtis yra visiškai normalu! 

Priklausomai nuo to, kaip jaučiatės, tėvams paprastai rekomenduoju psichologo konsultacijas. Sužinoti diagnozę gali būti skaudu ir apmaudu. Jūs auginate, mylite šį tobulą savo vaiką – juk jam negali nieko trūkti! Pokalbis su specialistu gali padėti jums išgyventi šiuos jausmus ir su jais susitaikyti, kad jie neatsilieptų jūsų vaikui. 

Jei individuali terapija jums netinka, siūlau paieškoti savitarpio pagalbos grupių. Yra pačių įvairiausių grupių: susitinkančių gyvai, bendraujančių internetu, skirtų tik mamoms arba tik tėčiams. Tai suteiks jums galimybę pasikalbėti su kitais tėvais, išgyvenančiais lygiai tą patį... o galbūt ir dar sunkesnius dalykus. 

Svarbiausia atsiminti, kad jūs nesate kalti. Taip jau nutinka. Šių dalykų mes negalime kontroliuoti! Su tinkama pagalba ir gydymu jūsų vaikas tikrai gali pasiekti puikių rezultatų! Ar gali prireikti šiek tiek daugiau laiko tam pirmajam žodžiui? Galbūt. Ar jam prireiks individualaus ugdymo plano (IUP)? Gali būti. Svarbiausia, kad vaikas gautų reikalingą pagalbą – o jūs darote puikų darbą!

Laikykitės ir nepasiduokite!