Mes – tėvai pandemijos metu. GELBĖKITE!!!

Naiviai maniau, kad visa tai truks vos dvi savaites ir kad žmonės iš tiesų plaunasi rankas. 🤯 Realybė pasirodė visiškai priešinga.

Mudu su vyru abu dirbame vidurinėje mokykloje. Aš esu logopedė, o jis – anglų kalbos mokytojas vyresniųjų klasių moksleiviams. Abu dirbame toje PAČIOJE mokykloje, ir tai iš tikrųjų puiku.

Kai Naujajame Džersyje uždarė mokyklas, supratome, kad dabar visą laiką būsime namuose su savo išdykusia trimete dukra ir labai neramiu 10 mėnesių sūnumi. Tačiau net neįsivaizdavome, koks tėvystės kaltės jausmas ir nuolatinė kova mūsų laukia, bandant suderinti buvimą tėvais ir darbą iš namų.

Pirmosios dienos

Mūsų dukra ką tik buvo pradėjusi lankyti priešmokyklinę grupę, kai visa tai prasidėjo, todėl jautėme didžiulę atsakomybę užtikrinti, kad jos „ugdymas“ nenutrūktų. Žinau, kad jai tik treji, bet galvoje nuolat kirbėjo baimė: o KAS, JEI į darbus negrįšime iki pat kito sausio? Ji bus praleidusi visus mokslo metus! Tuomet ji nebus pasirengusi pirmajai klasei... atsiliks nuo bendraamžių... jai prireiks individualaus ugdymo plano... jos gyvenimas virs nuolatine kova...

Kiek dramatiška...

Bet iš tiesų! Buvau įsitikinusi, kad privalome kasdien rengti jai pamokėles ir pasirūpinti, kad ji mokytųsi net būdama namuose.

Lengviau pasakyti, nei padaryti

Taigi pradėjome planuoti kasdienes pamokėles. „O“ – tai obuolys, tada apvedžiojame raides ir atliekame su ta raide susijusį rankdarbį. Miela, tiesa?

Ir štai pasirodo mano sūnus...

Mūsų antrasis vaikas nuo pat pradžių buvo labai neramus. Nors be galo žavus ir meilus, iki 9 mėnesių jį kankino diegliai, o zirzimas tęsiasi kiekvieną mielą dieną. Jam būtinai reikia būti prilipusiam prie kurio nors iš mūsų, o jei nustoji judėti – pasimelskite, nes jis paleis tokį klyksmą visa gerkle, kokį tik pajėgia jo plaučiai.

Žmonės mums visada sakydavo, kad antrasis vaikas bus tikras iššūkis – tas, kuris išbandys mūsų, kaip tėvų, kantrybę ir sukels daugybę streso. Ir jie buvo visiškai teisūs – toks ir yra mūsų Nikolasas.

Tuo metu, kai užsiimdavome rankdarbiais, Nikolasas imdavo rėkti arba ropštis man ant kojos. Vos tik atsistojęs, jis tuoj pat griūdavo ir trinkteldavo galvą į kėdės koją. Teisingai atspėjote – po to klyksmas tapdavo dar garsesnis.

Man pasilenkus paimti Nikolaso, Nora šaukia: „Ne, mamyte, sėdėk su manimi ir spalvink!“

Dėmesys akimirksniu suskildavo į dvi dalis ir užplūsdavo tas baisus mamos kaltės jausmas. Negalėjau skirti Norai 100 % dėmesio, kurio jai reikėjo, nors labai norėjau. Tačiau negalėjau leisti ir Nikolasui rėkti.

Tada teko pritaikyti taktiką „skaldyk ir valdyk“. Vienas iš mūsų mokosi su Nora, o kitas linksmina Nikolasą.

Viskas būtų gerai, bet...

Darbo susirinkimai ir atsakomybės

Kadangi mudu su vyru dirbame toje pačioje švietimo įstaigoje, ši pandemija reiškė, kad abu privalome tęsti savo tiesiogines pareigas.

Nesupraskite klaidingai – esame be galo dėkingi, kad abu turime darbus ir gauname atlyginimą, todėl nereikia jaudintis dėl būsto paskolos ir vaikų maisto. BET mes nuolat blaškomės tarp neįkainojamo laiko, kurio su vaikais niekada nebesusigrąžinsime, ir užduočių, kurias privalome atlikti, kad mūsų mokiniai gautų viską, ko reikia sėkmingiems mokslo rezultatams.

Dažniausiai šią problemą sprendžiame taip pat, kaip ir visa kita – vienas dirba, kol kitas būna su vaikais. Tai vienintelis būdas mums išgyventi. Tai be galo sunku, o darbo kiekis, kurį vienas iš mūsų spėja atlikti, yra minimalus.

Ar leidžiame Norai žiūrėti daugiau filmukų, nei derėtų? Taip. Ar laviname juos tiek, kiek reikėtų? Greičiausiai ne.

Tačiau mes leidžiame laiką kartu. Žaidžiame, juokiamės, mylime ir mokomės – nesvarbu, kaip ir kada tas mokymasis vyksta!

Dienos pabaigoje mūsų vaikai tikrai neprisimins valandą trukusios veiklos apie vabalus ar pastraipos, kurią reikėjo parašyti pamokai. Jie prisimins tą laiką, kai mama ir tėtis ilgai buvo namuose ir pavertė gyvenimą smagiu nuotykiu.

Keli patarimai

Štai keletas dalykų, kurie padėjo man neišprotėti per penkias darbo iš namų su vaikais savaites! Tai gali tikti ne visiems, bet tikiuosi, kad kažkam pravers!

1. Skirkite laiko sau. Keturias dienas per savaitę dalyvauju virtualioje „CrossFit“ treniruotėje, kol vyras kitame kambaryje žaidžia su vaikais.
2. Eikite pasivaikščioti – jei tik leidžia oras, bent kartą per dieną išeiname su vaikais į ilgą pasivaikščiojimą. Žinoma, būkite atsargūs ir laikykitės saugaus atstumo!
3. Užsiimkite edukacinėmis veiklomis su kreidelėmis lauke! Nora dievina piešti kreidelėmis, tad išeiname į kiemą ir taip mokomės raidžių bei skaičių!
4. Skirkite laiko partneriui, kai vaikai jau miega. Užsisakėme gal dešimt stalo žaidimų ir žaidžiame juos kiekvieną vakarą. Tai puikus būdas paįvairinti rutiną, pabūti dviese ir iš tiesų pasikalbėti!
5. Kvėpuokite! Nieko nėra amžino, net ir šio etapo. Visi tai įveiksime ir tapsime tik stipresni!
6. Vaizdo skambučiai su draugais ir draugėmis. Kartą per mėnesį rengiu vaizdo skambutį „Zoom“ su savo draugėmis, o vyras daro tą patį su draugais. Tikėkite ar ne, tai iš tiesų nepaprastai padeda!